Mokslo ir technologijų pasaulis

1969 m. dvi komunistinės supervalstybės apsikeitė šūviais dėl mažos upės salos – tai buvo konfliktas, vos nevirtęs branduoliniu karu ir dešimtmečiams virtęs „komunistiniu Šaltuoju karu“.

1969 m. spalio 13 d., nežinant Amerikos visuomenei, JAV prezidentas Richardas Nixonas įsakė šalies branduolinėms pajėgoms pasiruošti aukšto lygio parengčiai. Daugiau nei dvi savaites įvairios armijos grupės kėlė savo parengties lygį, o karinio jūrų laivyno antvandeniniai laivai ir branduoliniai povandeniniai laivai aktyvino veiklą visame pasaulyje.

Tačiau, skirtingai nei 1962 m. Kubos raketų krizė, šią Šaltojo karo karinę operaciją gaubė paslaptis – tiek, kad net patys komandų generolai nebuvo informuoti apie tikslų jos tikslą. Tarp istorikų žinoma teorija yra ta, kad toks JAV elgesys buvo atsakas į galimą sovietų branduolinį smūgį Kinijai.

Kinai atvirai ruošėsi tokiai galimybei. Tą rudenį Kinijos komunistų partijos (KKP) pirmininkas Mao Zedongas oficialiai pastatė savo šalį ant karo slenksčio. Buvo mobilizuota nacionalinė ekonomika, gamyklos buvo paorientuotos karinėms reikmėms ir evakuotos į kalnus, o Pekinas veržėsi statyti didžiulį požeminį miestą, kuris būtų apsaugotas nuo branduolinės atakos. Spalio 17 d. KKP visiems Liaudies išlaisvinimo armijos (PLA) daliniams paskelbė avarinę karo pasiruošimo padėtį.

Praėjus septyneriems metams po Kubos priešpriešos, pasaulis vėl atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio. Tačiau šį kartą pirmaujančios pasaulio komunistinės jėgos susipriešino viena su kita konflikte, kurio ištakos siekė prieš 6 mėnesius įvykusį susirėmimą pasienyje mažoje upės saloje atokiame šiaurės rytų Azijos kampelyje.

Zhenbao sala (kin. „Retų lobių sala“) perskiria Ūsurio upę, kuri žymi sieną tarp šiaurės rytų Kinijos ir Rusijos Tolimųjų Rytų. Didžiulis aplinkinis kraštovaizdis, besitęsiantis nuo Amūro upės į šiaurę iki Stanovojaus kalnagūbrio, yra regionas, kurį kinai tradiciškai vadina Išorine Mandžiūrija.

Iki XIX amžiaus, kai silpstančią Čingų dinastiją (Kinijos imperiją) apėmė vidinis maištas ir opijaus karai, imperatoriškoji Rusija skatino naujakurius įsiveržti į regioną. 1860 m. Pekino konvencijoje, pasibaigus Antrajam opijaus karui, nugalėta ir pažeminta Kinija atidavė Rusijai Išorinę Mandžiūriją, perkeldama Kinijos ir Rusijos sieną į pietus palei Amūro ir Usūrio upes.

Pagal tarptautinį susitarimą, valstybių sienos, einančios per upes yra demarkuojamos išilgai pagrindinės upės vagos viduriu. Atitinkamai, Zhenbao sala, esanti Kinijos pusėje Usūryje, vis dar priklausė Kinijai, tačiau rusai vis tiek perėmė jos kontrolę ir galiausiai pavadino ją Damanskiu, žymaus geležinkelių inžinieriaus vardu.

Per kitą šimtmetį salos nuosavybės teisė išliko nereikšminga. 1949 m. maoistams užėmus Kiniją, nepatogi Rusijos imperializmo istorija buvo ignoruojama ir buvo remiamasi komunistiniu solidarumu.

Kinų ir sovietų patruliai retkarčiais susidurdavo saloje. Kol pareigūnai perduodavo abiejų pusių oficialų protestą, kariai apsikeisdavo cigaretėmis ir komunistiniais atminimo daiktais. Juk pelkėta ir mažytė (0,74 km²) Zhenbao sala buvo palyginti nereikšminga. Usūryje yra šimtai beveik identiškų salelių.

Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje santykiai tarp Kinijos ir Sovietų Sąjungos pradėjo blogėti. Valstybėms skirtingai interpretuojant marksistinę-lenininę doktriną ir besivaržant dėl lyderystės komunistiniame pasaulyje, ties daugiau nei 7200 km Kinijos ir Sovietų Sąjungos siena, kurios ilgi ruožai nebuvo tinkamai demarkuoti nuo XIX amžiaus, padidėjo saugumas ir kontrolė.

Pirmininkas Mao ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas įsitraukė į audringus ginčus dėl Rusijos imperializmo istorijos ir Kinijos „nelygių sutarčių“ – tai trukdė problemą išspręsti diplomatinėmis priemonėmis.

Antroje septintojo dešimtmečio pusėje – kai Sovietų Sąjungos pirmasis sekretorius Leonidas Brežnevas užėmė griežtesnę poziciją užsienio politikos atžvilgiu, o kultūrinė revoliucija nusiaubė Kiniją – prie Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos kilo smurtas.

Daugiau nebuvo draugiškų apsikeitimų dovanomis, kai susitikdavo kinų ir sovietų patruliai. Vietoje to kariai susimušdavo, apsiginklavę šautuvų buožėmis, medinėmis lazdomis ir kitais ginklais. Abiejų pusių kariams buvo griežtai įsakyta nešaudyti pirmiems.

Be primityvių ginklų kiekviena šalis pozicionavo modernesnę ir destruktyvesnę ginkluotę. 1961 m. pasienyje buvo dislokuota keliolika sovietų divizijų; iki 1969 m. jų buvo 22. 1965 m. Kinija pertvarkė savo gynybinę strategiją, perkeldama pagrindinį karinį dėmesį iš pietryčių pakrantės į šiaurinę sieną.

Buvo paruošti net branduoliniai ginklai. 1964 m. Kinija susprogdino savo pirmąją atominę bombą ir tapo penktąja pasaulyje branduoline valstybe. Per trejus metus Pekinas taip pat susprogdino savo pirmąją vandenilinę bombą. 1967 m. Sovietų Sąjunga pastatė savo pirmąją branduolinių raketų bazę Užbaikalio karinėje apygardoje, tiesiai į šiaurę nuo Mongolijos Liaudies Respublikos, su kuria buvo pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį.

Po metų Maskva perkėlė raketas ir kariuomenę į Mongoliją. Nei Sovietų Sąjunga, nei Kinija neplanavo pradėti karo, bet bijojo viena kitos. Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais tik padidino Kinijos vadovybės susirūpinimą ir sustiprino Mao ryžtą.

1968 metų sausio 5 dieną saloje, esančioje keliolika kilometrų prieš srovę nuo Dženbao, kilo susirėmimas tarp sovietų patrulių ir kinų žvejų. Konflikto metu sovietinis šarvuotas transporteris „BTR-60“ pervažiavo kelis žvejus. Įpykusiai kinų miniai įsiveržus į transporto priemonę, viduje buvęs ir supanikavęs kareivis atidengė ugnį. Per incidentą žuvo keturi civiliai Kinijos gyventojai, o žinia netrukus pasiekė ir Pekiną.

Centrinė karinė komisija patarė Šenjango kariniam regionui imtis atitinkamų atsakomųjų veiksmų. Regiono vadai savo ruožtu suformavo elitinio personalo komandą iš garnizono dalinių ir įsakė surengti pasalas kitam sovietiniam patruliui, tačiau sovietai nebegrįžo.

Nesvarbu, ar dėl sovietų žvalgybos, ar dėl paprasčiausio atsitiktinumo, mūšio buvo išvengta. Tačiau po metų viskas buvo kitaip.

1969 m. pavasaris atėjo vėlai. Kovo 2-osios rytas buvo toks pat žvarbus kaip bet kuri Sibiro žiemos aušra, o temperatūra svyravo apie -37 °C. Sovietų pajėgos Tolimuosiuose Rytuose buvo karinėse pratybose prieš įsivaizduojamą Kinijos invaziją.

Pratybų metu visi sovietų daliniai atsitraukė už 50 km nuo sienos, palikdami tik nedidelius garnizonus forpostuose. Tarp paliktųjų buvo jaunesnysis seržantas Jurijus Babanskis, kuris nuo 2-ojo Nižnės-Michailovkos pasienio posto tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į apsnigtą Usūrį. Apie 10.20 val. sovietų sargybiniai pastebėjo kinų patrulių grupę, kurioje buvo apie 30 baltais žiemos kamufliažais vilkinčių karių, kurie atvirai žygiavo užšalusia upe link Dženbao.

Tęsinys kitame puslapyje:

Laikydami tai kaip įprastą reikalą, 32 rusų  pasieniečiai įsėdo į „BTR-60“ ir du sunkvežimius „GAZ“ ir išvyko pasitikti kinų. Posto vadas vyresnysis leitenantas Ivanas Strelnikovas pasiuntė Babanskį su maždaug dviem tuzinais vyrų susiremti su patruliu iš Kinijos, o pats išvedė pusšimtį kareivių į upę, atlikdamas šoninį manevrą. Babanskis nuvedė savo vyrus į atviro sniego lauko kraštą.

Priešais Babanskį buvo vietinio Kinijos pasienio posto vadas Sun Yuguo. Vyrai galėjo susitikti anksčiau, galbūt per vieną iš daugelio laukinių muštynių ant ledo. Tačiau Sun žinojo, kad peštynių laikas praėjo, nes sniege vos už kelių metrų nuo nieko neįtariančių sovietų gulėjo kinų komandosų kuopa, pasiruošusi surengti pasalą. Komandosai buvo ne įprastiniai pasieniečiai, o elitinės žvalgybos pajėgos. Sun siekė įvilioti sovietus į komandosų spąstus. Jis sėkmingai įvykdė savo misiją.

Komandosai visą naktį pragulėjo nejudėdami sniege. Kad tylėtų, kiekvienam vyrui buvo duotas pakelis vaistų nuo kosulio.

Pasalos signalas nuskambėjo vienu ryškiu šūviu, kuris nuaidėjo visoje saloje. Strelnikovo septynių žmonių būrys užšalusioje upėje susidūrė su daug didesne kinų grupe, o Babanskiui atsigręžus pažiūrėti, kas atsitiko, aplink jį įsiplieskė automatinės ugnies pliūpsniai. Per pirmąsias beprotiško susišaudymo sekundes abiejose pusėse krito pustuzinis vyrų. Ieškodamas priedangos, Babanskis galėjo tik stebėti, kaip kinai sunaikino Strelnikovo būrį. Jis perėmė vadovavimą išgyvenusiems kariams.

KInai jau seniai ruošėsi pasalai prie Zhenbao. Heilongdziango provincijos karinės apygardos pareigūnai sausio 25 d. patvirtino pasiūlymo projektą ir išsiuntė jį Generalinio štabo departamentui ir Užsienio reikalų ministerijai. Galiausiai jį patvirtino aukščiausias sprendimus priimantis ratas Pekine, tikriausiai įskaitant Mao, kuris prižiūrėjo visus sienos reikalus su Sovietų Sąjunga.

Apie vidurdienį pulkininkas Demokratas Leonovas iš 57-ojo pasienio būrio jau ruošėsi pranešti, kad jo dalinys sėkmingai baigė karines pratybas, kai iš Nižnės Michailovkos atvyko žinia apie pasalą. Po valandos Tolimųjų Rytų karinės apygardos vadas generolas pulkininkas Olegas Losikas susisiekė su suglumusiu Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos pirmininku Aleksejumi Kosyginu.

Sovietų politiniai lyderiai buvo visiškai šokiruoti netikėtos Kinijos atakos. Brežnevas buvo užsienyje, o Kremlius buvo susirūpinęs besitęsiančiomis praėjusių metų invazijos į Čekoslovakiją pasekmėmis ir artėjančiu viršūnių susitikimu su Jungtinėmis Valstijomis.

Po ilgų svarstymų Maskva galėjo duoti Losikui vienintelį nurodymą – ginti nacionalinę sieną, bet užkirsti kelią didelio masto kariniam konfliktui. Politiškai patyręs generolas suprato iš pažiūros paradoksalią situaciją – mūšis turėjo apsiriboti pasienio kariais; nebūtų sovietinės armijos pastiprinimo.

Iš tiesų, vienintelis pastiprinimas, kuris tą dieną atėjo į pagalbą Babanskiui, buvo dvi dešimtys vyrų, atvykę „BTR-60“ šarvuočiais iš gretimo pasienio posto, vadovaujamo vyresniojo leitenanto Vitalijaus Bubenino.

Po beveik dviejų valandų kovos Leonovas galiausiai įsakė Babanskiui trauktis. Iki to laiko liko tik saujelė iš 31 jo bendražygio. Traukdamiesi sovietai tęsė apšaudymą iš šarvuotosios transporto priemonės „BTR“ sumontuotų kulkosvaidžių. Bubeninui kažkaip pavyko paimti priešo vadavietę, o išlikę kinai pasitraukė.

Kovo 2-osios vakaras nežymėjo konflikto pabaigos. Nors abi pusės pasitraukė iš paties Zhenbao. Laukdamas Maskvos leidimo pasitelkti reguliariosios armijos dalinius, generolas pulkininkas Losikas dislokavo 135-ąją motorizuotų šaulių diviziją už kelių kilometrų už Usūrio. Jos ginkluotės arsenale buvo tankas „T-62“ ir tuo metu slaptas BM-21 „Grad“ daugkartinis raketų paleidimo įrenginys. Kinai atsakė tuo pačiu, atsiųsdami papildomus pėstininkų ir artilerijos pulkus.

Prieš aušrą, kovo 15 d., Kinijos ir sovietų patruliai vėl buvo dislokuoti saloje iš atitinkamų upių krantų, sukeldami naują, daug platesnio masto ir ypač žiaurų kovų etapą. Dengiami „BTR“, sovietų pėstininkai veržėsi į priekį, o kinai priešinosi raketsvaidžiais (RPG) ir 75 mm beatatrankiniais šautuvais.

Apie vidurdienį 57-ojo pasienio būrio pulkininkas Leonovas pagaliau gavo pastiprinimą keturiais tankais „T-62“, kuriuos sovietų štabo karininkai skubiai perdavė vos prieš kelias valandas. Kadangi vairuotojai nebuvo susipažinę su vietove, Leonovas įlipo į tanką vadovauti puolimui.

Užuot patraukusi į salą, tanko kolona apsuko aplink ją užšalusia upe ir priartėjo prie Kinijos kranto. Šoninis manevras buvo sužlugdytas, kai pulkininko tankas užvažiavo ant minos ir buvo apgadintas. Supratęs, kad kinai užminavo patį upės ledą, Leonovas įsakė kitiems tankams pasitraukti. Kai pats pulkininkas paliko apgadintą „T-62“, jį pakirto Kinijos snaiperio kulka – pulkininkas Leonovas tapo aukščiausio rango konflikto auka.

Tą popietę padėtis abiejose pusėse buvo sunki. Savo apygardos štabe Losikas vis dar beviltiškai laukė Maskvos įsakymo suburti kariuomenės dalinius. Tuo tarpu anapus upės kinų pėstininkai pasiekė savo galimybių ribą. Susidūrę su pasikartojančiais sovietų motorizuotais puolimais, palaikomais sraigtasparnių „Mi-4“, kinai buvo neabejotinai silpnesni sunkiosios įrangos atžvilgiu.

17 val. sovietų 122 mm haubicos ir raketų paleidimo įrenginiai „Grad“ atidengė ugnį į Kinijos pozicijas. Po 10 minučių intensyvaus bombardavimo į salą išsiveržė dvi sovietų armijos tankų ir pėstininkų kuopos. Kinai surengė įnirtingą pasipriešinimą, tačiau iki 18 val. dauguma kinų karių buvo pasitraukę iš Dženbao. Vakare pasitraukė ir sovietų kariuomenė. Po daugiau nei devynias valandas trukusio mūšio mažytėje saloje, dabar nusėtoje sviediniais, nuolaužomis ir kūnais, stojo kraupi tyla.

Pavieniai susišaudymai ir artilerijos dvikovos vėl kilo kovo 17 d., daugiausia netoli Leonovo apleisto „T-62“, kurį galiausiai užėmė kinai. Tačiau daugiau didelių susidūrimų Zhenbao neįvyko. Kadangi konfliktas jau buvo pasiekęs reguliariosios armijos lygį, o branduolinės pajėgos visoje Šiaurės Azijoje buvo parengtos, nei Sovietų Sąjunga, nei Kinija nenorėjo rizikuoti tolesniu eskalavimu. Taip pasienio padėtis grįžo į status quo.

Sovietų duomenimis žuvo arba buvo sužeisti 152 SSRS kareiviai ir apie 600 kinų. Kinų istorikų duomenimis, kovų dienomis žuvo apie 250 sovietų karių ir 92 kinai žuvo, dingo be žinios arba buvo sužeisti.

Zhenbao sala buvo oficialiai perduota Kinijai po 1991 m. sudarytos Kinijos ir Sovietų Sąjungos sienos sutarties. Šiandien mūšio lauką žymi kuklus kinų memorialinis parkas.

Po pusės amžiaus Zhenbao salos incidento detalės tebėra apgaubtos politinės retorikos ir komunistinės propagandos. Rusijos žiniasklaida šį įvykį apibrėžia kaip pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo, kai į jos teritoriją įsiveržė svetimšaliai, o kinų vadovėliuose jis vadinamas „savigynos kontrataka“. Kiekviena pusė tvirtina, kad kita šovė pirmoji.

Nors ir riboto masto, susirėmimas turėjo neproporcingą istorinę reikšmę. Tai buvo takoskyros akimirka, kuri pasauliui – svarbiausiai Jungtinėms Valstijoms – parodė Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykių skilimo mastą. Įstrigusi Vietnamo liūne, Niksono administracija žiūrėjo į Kiniją kaip į potencialų sąjungininką prieš sovietų hegemoniją Azijoje.