Mokslo ir technologijų pasaulis

Rusijos stačiatikių Bažnyčios reformacija vyko XVII amžiuje. Tačiau skirtingai nuo europinio atitikmens, ją atliko pati Bažnyčios valdžia, sutikus carui; tiems, kurie nesutiko ir protestavo, buvo klijuojama „sentikių“ etiketė.

Kas išskiria senąjį ir naująjį stačiatikių tikėjimą, iki šiol tebėra ginčų objektas. Paviršiniai bruožai (kiek pirštų sukryžiuoti, kaip nusilenkti, kiek „aleliujų“ pasakyti) dažnai įvardijami kaip pagrindiniai skirtumai tarp paprastų ortodoksų ir sentikių (rus. staroobtyatsy, pažodžiui „senieji ritualistai“).

Tačiau schizma (skilimas) turi gilesnes šaknis. Prieš pusę amžiaus Rusijos stačiatikių Bažnyčia pagaliau pripažino sentikius ir šiandien pasisako už susijungimą su jais. Tačiau XVII amžiuje patriarcho Nikono vykdoma Bažnyčios reforma šokiravo tuometinė visuomenę – atgarsiai jaučiami ir šiandien.

Nikono tikėjimo reformos pažymėjo didelio Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimo pradžią.

Kas buvo patriarchas Nikonas?

Nikonas gimė 1605 m. Nižnij Novgorodo srityje. Prieš tapdamas patriarchu, jis kunigavo, vedė ir sukūrė šeimą. Bet kai jo vaikai mirė, iš sielvarto jis įstojo į vienuolyną, kur vėliau tapo abatu.

Buvo įprasta, kad naujai paskirti abatai buvo vežami pas carą, kad nusilenktų prieš jį, ką Nikonas deramai padarė. Jam pavyko padaryti gerą įspūdį tuometiniam Rusijos valdovui Aleksejui Michailovičiui, antrajam Romanovų dinastijos carui. Norėdamas būti arčiau Nikono, caras paskyrė jį į aukštas pareigas Maskvos vienuolyne.

Aleksejus Michailovičius netgi priėmė Nikoną į vadinamųjų „maldumo uolų“, kurie save vadino „dievo mylėtojais“, ratą. Jų tikslas buvo kelti dorovės lygį tiek tarp dvasininkų, tiek tarp paprastų žmonių. Būrelis rengdavo reguliarius susirinkimus, Nikonas dažnai bendraudavo su caru.

1652 m., mirus patriarchui Juozapui, Aleksejus Michailovičius pasiūlė Nikoną jo įpėdiniu. Užsitikrinęs caro pažadą nesikišti į Bažnyčios reikalus, Nikonas ėmėsi reformų (vyko 1653-1666 m.).

Ką Nikonas pakeitė?

Vienas didžiausių Nikono rūpesčių buvo bažnytinės knygos. Dar būdamas vienuolis, jis tarnavo įvairiose Rusijos bažnyčiose, visur šventieji tekstai buvo verčiami ir interpretuojami įvairiai. Nikono tikslas buvo juos suvienyti. Kaip pavyzdį jis paėmė graikų sakralinius tekstus iš Bizantijos, nes būtent iš ten Rusija priėmė stačiatikybę.

Taigi Šventojo Rašto pataisymas sudarė reformų pagrindą. Buvo padaryta daug pataisymų, pavyzdžiui, rusiška „Jėzus“ rašyba pakeista pridedant raidę (Исус į Иисус).

Pakeista ir meldimosi tvarka. Vienas ryškiausių ir prieštaringiausių buvo trijų pirštų kryžiaus ženklo įvedimas vietoj dviejų. Be to, nusilenkimai buvo pakeisti pasilenkimais iki juosmens.

Šventinė Kryžiaus procesija su ikonomis aplink bažnyčią dabar turėjo vykti priešinga, prieš Saulę nukreipta kryptimi.

„Aleliuja“ per pamaldas turėjo būti ištartas tris kartus, o ne du.

Pakito ir šventintos duonos kiekis. Dabar liturgijos metu vietoj septynių prosforų (mažų raugintos duonos kepalėlių) buvo naudojami tik penki.

Ortodoksų schizma

Daugelis aukšto rango dvasininkų buvo sunerimę dėl reformos. Atsakydamas į tai, caras sušaukė susirinkimą, kuris į istoriją įėjo kaip 1654 m. Maskvos sinodas. Tačiau buvo išspręstas tik Šventojo Rašto taisymo klausimas. Nikonas toliau įgyvendino savo reformas, pasitelkdamas caro paramą. Tie, kurie priešinosi, buvo vadinami schizmatikais, o vėliau – sentikiais.

Kitas didelis dvasininkų susirinkimas – Didysis Maskvos sinodas 1666–1667 m., kuriame dalyvavo net Konstantinopolio patriarchas Paisijus – paskelbė, kad schizmatikai yra maištininkai ir turi būti baudžiami.

Daugelis sentikių buvo ištremti į Sibirą, tarp jų ir pirmasis Rusijos sentikis, arkivyskupas Avvakumas. Jis buvo aistringas sentikių judėjimo lyderis ir aktyvus reformų priešininkas. Tik caro įsikišimas išgelbėjo jį nuo baisesnės bausmės.

Avvakumas pavadino Nikoną eretiku ir apostatu. Jis taip pat kaltino jį dėl 1654–1655 m. maro epidemijos, kurią, jo manymu, Dievas skyrė kaip bausmę už Nikono nuodėmes.

Tęsinys kitame puslapyje:

Sentikių persekiojimas buvo negailestingas: prieš Nikoną pamokslavę kunigai rizikuodavo, kad jiems bus nupjautas liežuvis. Vėliau Avvakumas taip pat buvo suimtas ir jam į vykdyta mirties bausmė – gyvas sudegintas trobelėje kartu su sentikiais. Dėl šio akto tarp sentikių protestuojant kilo daugybė susideginimų.

Įtakingi sentikiai pasauliečiai taip pat sulaukė arešto. Tokia scena vaizduojama garsiajame Vasilijaus Surikovo paveiksle Bojarinija Morozova, kuriame moteris iš bajorų luomo yra tempiama su pančiais, bet neatgailauja savo tikėjimo.

Kartais net ištisi vienuolynai pasipriešindavo reformoms. Ilgiausiai išsilaikė Soloveckio vienuolynas – caro kariuomenei atėjus užgrobti jo turto, vienuoliai juos pasitiko plienu. Aštuonerius metus, 1668–1676 m., vienuolynas buvo apgultas.

Didelė sentikių dalis persikėlė į Abiejų Tautų Respublikos žemes – dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Taip pat daug sentikių įsikūrė Estijoje.

Nikonas pasitraukia

Dauguma žiaurumų įvyko Nikonui 1666 m. pasitraukus iš patriarcho pareigų. Jo santykiai su caru pamažu prastėjo (ypač Nikonas priešinosi siekiui perkelti vienuolynų žemes ir iš jų nemažas pajamas į valstybės iždą). Tarp sentikių buvo daug įtakingų žmonių, nukreipusių carą prieš patriarchą. Teigiama, kad pats Nikonas demonstravo pasipūtimą ir, pasak istorikų, bandė iškelti Bažnyčią aukščiau valstybės.

Dėl to Nikonas paliko Maskvą ir atsidūrė savo asmeninėse valdose – Naujajame Jeruzalės vienuolyne prie Istra upės, kurį jis buvo pastatęs pagal Jeruzalės šventųjų vietų atvaizdą ir panašumą. Caras buvo nepatenkintas ir tame pačiame Didžiajame Maskvos sinode 1666-1667 metais Nikonas buvo teisiamas už akių.

Jis buvo pripažintas kaltu dėl įvairių nusikaltimų ir atleistas iš visų tarnybų. Kaip paprastas vienuolis, jis buvo uždarytas Ferapontovo ir (vėliau) Kirillo-Belozersky vienuolynuose šiaurinėje Rusijoje, kur sąlygos buvo griežtos. Mirus carui Aleksejui Michailovičiui, sergančiam ir suglebusiam Nikonui buvo leista grįžti į Naująjį Jeruzalės vienuolyną, tačiau jis mirė pakeliui, nepasiekęs savo asmeninės Kalvarijos.

Nevienalyčiai

Kadangi sentikiai atskilo nuo tuometės bažnytinės hierarchijos, nebeliko vieningos organizacijos, sprendžiančios teologinius klausimus, todėl sentikiai ėmė skirstytis į atšakas.

Yra dvi pagrindinės sentikystės kryptys – popininkai ir bepopiai. Pirmieji pripažįsta dvasininkijos institutą, antrieji – nepripažįsta. Popininkų dvasiniu ir kultūriniu centru tapo Maskvos Rogožo, bepopių – Preobražensko kapinės.

Sentikiai išlaikė daug senojo rusų folkloro, tradicinę drabužių dėvėseną, ikonų gamybos meną, jie taip pat išlaikę Artimųjų Rytų ir apskritai Rytų religijoms būdingą ypatingą pagarbą knygoms (ypač šventraščiams), žodinę šventųjų tekstų perdavos tradiciją.

Sentikiai Lietuvoje

Vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Jie priklauso bepopių krypčiai. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). 1728–1755 m. Gudiškių sentikių vienuolynas veikė Gudiškėse, 1755–1841 m. – Degučiuose (Zarasų r.). 1933 m. Lietuvoje, daugiausia Rytų Aukštaitijoje, buvo 53 sentikių bendruomenės ir apie 35 000 tikinčiųjų.

Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 23 330 sentikiai.