Mokslo ir technologijų pasaulis

Pastaraisiais mėnesiais susiklostė kurioziškas ginčas tarp nedidelės Lietuvos, turinčios mažiau nei 3 mln. gyventojų, ir Kinijos – supervalstybės, kurios ekonomika netrukus gali viršyti JAV.

Viskas prasidėjo pernai, kai Lietuva Pekinui įkirto du kartus per kelis mėnesius.

Pirma, ji pasitraukė iš vadinamosios „17+1“ grupės – forumo, kuriame 17 Rytų ir Vidurio Europos šalių bendradarbiauja su Kinija, o paskui paskatino kitas šalis daryti tą patį.

Atsižvelgiant į daugybę Kinijos verslo interesų regione, ypač į vadinamąją Juostos ir kelio iniciatyvą (BRI), orientuotą į infrastruktūros projektus, bet koks Europos pasipriešinimas Pekine yra nepageidaujamas.

Tada lapkritį Lietuva tapo pirmąja šalimi Europoje, leidusia Taivanui atidaryti de facto ambasadą pavadinimu „Taivanas“. Kiti tokie biurai Europoje ir JAV naudoja Taipėjaus, Taivano sostinės, pavadinimą, kad išvengtų nuorodų, kurios reikštų salos nepriklausomybę nuo Kinijos.

Taivano užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Taivano atstovybės Vilniuje atidarymas „nurodo naują ir daug žadantį dvišalių Taivano ir Lietuvos santykių kursą“.

Šis žingsnis supykdė Pekiną, kuris jį vertino kaip „vienos Kinijos“ principo, kad Taivanas yra Kinijos dalis, o ne nepriklausoma suvereni teritorija, pažeidimą, nepaisant to, kad po pilietinio karo abi šalys buvo valdomos atskirai daugiau nei septynis dešimtmečius. Paprastai tie, kurie nori santykių su Kinija, diplomatiškai turi pripažinti šią politiką.

Lietuva teigia, kad naujasis Taivano biuras neturi oficialaus diplomatinio statuso ir neprieštarauja jos vienos Kinijos politikai. Tačiau Pekinas sureagavo nedelsiant, sumenkindamas diplomatinius santykius su Vilniumi.

Lietuva taip pat tvirtino, kad Kinija užkirto kelią lietuviškoms prekėms patekti į Kiniją, taip sukurdama prekybos barjerą. Kinijos vyriausybė ne kartą atmetė šiuos teiginius, kaltindama Lietuvą dėl žalos Kinijos „pagrindiniams interesams“ ir dvišalių santykių įšaldymo.

Taivanas sureagavo supirkdamas Kinijai skirtą lietuvišką produkciją, įskaitant 20 400 butelių romo, ir įsipareigojęs investuoti šimtus milijonų dolerių į Lietuvos pramonę, kad paremtų šalį Kinijos spaudimo akivaizdoje.

Ginčas įtraukė ir Europos Sąjungą, kuri remia valstybę narę Lietuvą. Briuselis Pekino elgesį su Lietuva vertina kaip grėsmę kitoms ES valstybėms, kurių daugelis turi gilesnių ekonominių ryšių su Kinija ir norėtų juos toliau gilinti.

Neseniai ES iškėlė bylą prieš Kiniją Pasaulio prekybos organizacijoje, kaltindama Pekiną „diskriminacine Lietuvos prekybos praktika, kuri slegia ir kitą eksportą iš ES bendrosios rinkos“.

PPO atvejis gali būti tik pradžia, kai ES laikysis griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu, nors abejojama, ar tai gali paskatinti Pekiną imtis atsakomųjų veiksmų – prekybos karų ar atšauktų investicijų į Europą.

1990 metais Lietuva tapo pirmąja Sovietų Sąjungos nare, paskelbusia nepriklausomybę nuo Maskvą valdančios komunistų partijos. 2004 m. ji įstojo į Europos Sąjungą ir NATO.

Tokiame kontekste tokia tauta kaip Kinija, demonstruojanti agresiją savo regione, ypač prieš Taivaną, taip pat naudojanti prekybą kaip ginklą prieš mažesnes Europos tautas, natūraliai kelia nerimą tiems, kurie prisimena gyvenimą sovietų valdymo laikais.

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvai laikytis Taivano palaikymo pozicijos gali būti patogiau, yra tai, kad Kinija šaliai yra gana maža eksporto rinka. 2019 metais Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė tik 1,18% , palyginti su 13,1% į Rusiją ir 3,64% į JAV, nors Kinija taip pat yra viena greičiausiai augančių Lietuvos eksporto rinkų, rodo Ekonomikos kompleksiškumo observatorija.

Lietuvai ši griežta pozicija yra daugiau nei moralinė misija – ji taip pat tikisi nusiųsti žinutę Maskvai.

Austrijos Europos ir saugumo politikos instituto vadovė Velina Čakarova aiškina, kad Lietuva „nuo įstojimo į NATO patiria nuolatinį Rusijos spaudimą. Lietuva nori parodyti pavyzdį Europoje, kad niekas nepasiduos autokratiniams Pekino ir Maskvos režimams“.

Lietuvos pareigūnai tikisi, kad pasipriešinimas Kinijai gali sukurti precedentą ES priešintis autokratiniams režimams.

Briuselis neseniai pasiūlė teisinį mechanizmą, kuris leistų ES „struktūrizuotai“ reaguoti į ekonominį bauginimą, naudojant „kiekvienai situacijai pritaikytą ir proporcingą atsaką“, kuris galėtų apimti tarifus, importo ribojimą ir prieigos prie ES vidaus rinkos.

Tačiau daugelis mažesnių ES valstybių skeptiškai žiūri į tai, kad jų kolegos narės, ypač tos, kurios plačiai prekiauja su Kinija, jas paremtų, kai atsiras Pekino spaudimas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Stiprūs ekonominiai santykiai su Kinija yra pagrindinė ES „strateginės autonomijos“ siekio dalis. Briuselyje vartojamas terminas, apibūdinantis ES, kaip geopolitinę jėgą, tampančią nepriklausoma nuo JAV įtakos. Buvo galvojama, kad ekonomiškai bendradarbiaudama su Pekinu Europa galėtų veikti kaip tiltas tarp JAV ir Kinijos.

Didesnės valstybės narės, ypač Prancūzija, tvirtai rėmė strateginės autonomijos siekį. Ir nors Europos politikai vis labiau jaučiasi nepatogiai dėl Kinijos elgesio su musulmonais uigūrais, demokratijos slopinimo Honkonge ir agresijos Taivano atžvilgiu, kai kalbama apie grynuosius pinigus, daugelis Europos šalių nėra visiškai pasiruošusios atstumti Kiniją.

Čakarova mano, kad „į diskusiją įtraukdama Kiniją, Lietuva siekia sustiprinti JAV pozicijas Europoje, taip pat perspėti Briuselį ir pagrindines valstybes nares (Vokietiją ir Prancūziją) apie galimą riziką ir pavojų, susijusį su dvišaliais santykiais su Kinija ateityje“.

Subtilus balansas

Kai kurie Lietuvoje mano, kad jų griežta pozicija jau davė rezultatų. Pareigūnai atkreipia dėmesį į tai, kad Prancūzija, kaip ir likusios ES šalys, juos palaikė, ir paragino Kiniją sušvelninti situaciją. Tai ypač svarbu dabar, nes Prancūzija pirmininkauja ES rotaciniu būdu ir šiuo metu vyksta prezidento rinkimų kampanija. Anksčiau šį mėnesį Slovėnija paskelbė, kad taip pat sieks padidinti prekybą su Taivanu.

Vienas aukšto rango Europos Komisijos pareigūnas sakė, kad Lietuva laikosi savo vienos Kinijos politikos ir kad jei Kinija ir toliau bus priešiška, ji turi pateikti įrodymų, kad ši politika buvo pažeista, ką Lietuvos pareigūnai tai įvardija kaip pergalę.

Tačiau ne visi, net ir pačioje Lietuvoje, mano, kad strategija buvo sėkminga.

Prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad pritarė Taivano atstovybės atidarymui, tačiau mano, kad pavadinimas buvo be reikalo provokuojantis ir Lietuva dabar turi susitvarkyti su „pasekmėmis“.

Pekinas atsakė sakydamas, kad „klaidos pripažinimas“ buvo gera pradžia, tačiau vis dar mano, kad Lietuva sulaužė vienos Kinijos principą.

Briuselis pastaruoju metu sprendžia geopolitinius klausimus. Gali būti, kad po ilgų aršių „Brexit“ metų ir pandemijos, ES lyderiai prisiminė, kad vienybė abipusio intereso srityse reiškia, kad net tokios mažos tautos kaip Lietuva gali pasinaudoti ES mechanizmais, kad pasipriešintų vienai turtingiausių ir galingiausių valstybių.

Ar dėl Lietuvos pozicijos – o kartu ir ES pozicijos – Pekinas nusileis, yra kitas klausimas. Neseniai atviro nacionalistinio valstybinio bulvarinio laikraščio „Global Times“ vedamajame buvo paskelbta eilė žingsnių, kurių Lietuva turi imtis, kad atkurtų santykius, ir perspėjo: „kad ir kokias gudrybes jie vaidintų, Kinija niekada nepasiduos principiniais klausimais“.

Tačiau ekspertai sutiko, kad vienintelė galimybė, nors ir tolima, priversti Kiniją šiuo klausimu nuolaidžiauti, yra Europai parodyti vieningą frontą.

Dabar ES laukia ilgametis darbas, kurio metu ES turi rasti būdą, kaip suderinti savo ekonominius santykius su Kinija su pareiga valstybėms narėms ir moralinėmis vertybėmis. Kyla klausimas, kiek laiko ES gali išlaikyti tokį balansą.