Mokslo ir technologijų pasaulis

Prancūzija susprogdino savo pirmąją atominę bombą kodiniu pavadinimu „Blue Jerboa“ 1960 m. vasario 13 d., tapdama ketvirtąja tai padariusia valstybe po JAV, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos.

Prancūzijos branduoliniai bandymai

Iš pradžių prancūzai išbandė savo branduolinius ginklus tuometinėje kolonijoje Alžyre, bet šaliai atgavus nepriklausomybę 1962 m., bandymai persikėlė į Prancūzijos Polineziją Ramiajame vandenyne.

Šie bandymai labai užteršė Moruroa ir kaimynines salas plutoniu ir kitomis radioaktyviomis nuosėdomis. Ypač nešvarus buvo 1966 m. rugsėjo 11 d. testas, pavadintas „Betelgeuse“.

Pasak liudininkų, poligone viešėjęs Prancūzijos prezidentas Charlesas de Gaulle'is tapo toks nekantrus, kad įtaisas buvo susprogdintas anksčiau laiko, kai atmosferos sąlygos nebuvo idealios, todėl virš Amerikos Samoa, Fidžio ir Kuko salų nuslinko didelis radioaktyvių nuosėdų debesis.

Po dvejų metų, bandymo „Canopus“ metu buvo išbandyta pirmoji Prancūzijos termobranduolinė arba vandenilinė bomba – po sprogdinimo Fangataufos sala tapo tokia užteršta, kad ją teko apleisti kitus šešerius metus.

Šie bandymai sukėlė plačius protestus Prancūzijoje ir visame pasaulyje, ypač Naujosios Zelandijos vyriausybės, kuri ilgus metus agitavo už pietinę Ramiojo vandenyno dalį be branduolinių medžiagų.

Protesto akcijose ​​taip pat aktyviai dalyvavo aplinkosaugininkų grupė „Greenpeace“, kuri neseniai buvo įkurta Kanadoje protestuoti prieš Amerikos branduolinius bandymus Aliaskos Amčitkos saloje 1971 m.

Prancūzijos bandymas papirkti „Greenpeace“

1972 m. vienas iš „Greenpeace“ steigėjų Davidas McTaggart atsiliepė į organizacijos raginimą privatiems laivams plaukti į Moruroa salą ir trukdyti Prancūzijos branduoliniams bandymams.

Iš Naujosios Zelandijos išplaukęs savo jachta „Vega“, kurią perkrikštijo „Greenpeace III“, McTaggartas mėnesį praleido draudžiamoje zonoje, kol jį taranavo prancūzų minų ieškotojas ir suėmė prancūzai. Spaudoje Prancūzijos vyriausybė pranešė, kad karinis jūrų laivynas išgelbėjo McTaggartą nuo nelaimingo atsitikimo jūroje, o už uždarų durų jie pasiūlė jam 5000 USD kyšį, kad jis liktų nuošalyje.

Kitais metais McTaggart grįžo į Moruroa, tačiau sutiko dar žiauresnį priėmimą. Prancūzų jūrų pėstininkai įsiveržė į jachtą ir smarkiai sumušė McTaggartą ir jo įgulą, ir išmetė grupės kamerų įrangą už borto. Tačiau vienam įgulos nariui pavyko po laivu paslėpti fotoaparatą, o kai nuotraukos pagaliau buvo kontrabandos būdu išgabentos ir paviešintos, jos sukėlė tarptautinį pasipiktinimą. Esant intensyviam politiniam spaudimui, Prancūzijos vyriausybė pagaliau sutiko atsisakyti atmosferinių branduolinių detonacijų, o 1975 m. bandymai buvo perkelti po žeme.

Tačiau tai mažai nuramino aplinkosaugininkus. Požeminiai sprogimai smarkiai pažeidė salos bazalto ir koralų pamatus, todėl buvo baiminamasi, kad radioaktyvioji tarša, įstrigusi po atolu, galiausiai pateks į aplinką.

Šie nuogąstavimai pasitvirtino 1979 m. liepos 25 d., kai 100 kilotonų galingumo „Yvonne II“ prietaisas įstrigo pusiaukelėje 800 metrų bandymo šachtoje. Bomba vis tiek buvo susprogdinta, iš atolo krašto buvo išsprogdintas didelis gabalas, kuris sukėlė povandeninę nuošliaužą ir cunamį – šeši žmonės buvo sužeisti, o saloje atsivėrė didelis 2 kilometrų ilgio ir 40 centimetrų pločio plyšys.

1981 m. socialisto prezidento Francois Mitterando išrinkimas atnešė vilčių, kad bandymai pagaliau bus baigti. Tačiau priešingai savo kampanijos pažadams, Mitterandas įsakė tęsti bandymus ir jam vadovaujant buvo išbandyta daugiau branduolinių ginklų nei tai padarė bet kuris kitas Prancūzijos prezidentas. Ši išdavystė sukėlė naują pasaulinių protestų bangą ir 1985 m. „Greenpeace“ išsiuntė savo naujausią flagmaną „Rainbow Warrior“ į Naująją Zelandiją, kad vestų protestuotojų laivų flotilę į Moruroa.

„Rainbow Warrior“ žygis

1955 m. pastatytą kaip žvejybos tralerį „Rainbow Warrior“ 1977 m. įsigijo „Greenpeace“ su kuriuo aktyvistai 1978–1983 m. dalyvavo daugelyje protestų prieš banginių ir ruonių medžioklę.

Kelionė iš Džeksonvilio (Florida) į Oklandą (Naujoji Zelandija) truko beveik keturis mėnesius, per kuriuos „Rainbow Warrior“ ėmėsi neeilinės gelbėjimo misijos. 1954 m. kovo 1 d. Jungtinės Valstijos susprogdino savo pirmąją vandenilinę bombą, kodiniu pavadinimu „Castle Bravo“, Bikini atole Maršalo salose.

Dėl klaidingo apskaičiavimo bombos našumas buvo beveik tris kartus didesnis nei prognozuota, todėl didžiulis kritulių debesis nuslinko virš Ramiojo vandenyno pietinės dalies, įskaitant kaimyninę Maršalo salą Rongelapą.

Per trisdešimt metų Rongelapo gyventojai kentėjo nuo itin didelio vėžio, apsigimimų ir kitų ligų atvejų, o nesėkmingai kreipęsi tiek į savo, tiek į Jungtinių Valstijų vyriausybę, galiausiai paragino „Greenpeace“ evakuoti juos iš salos. 1985 m. gegužę „Rainbow Warrior“ nugabeno 300 gyventojų iš Rongelapo į Majetto ir Ebeye salas Kvadžaleino atole, o paskui išvyko į Naująją Zelandiją.

Deja, šis perkėlimas pasirodė esąs ne idealus sprendimas – Kvadžaleino salos gyventojus iki šiol kankina gyventojų skaičiaus perpildymas, nedarbas, alkoholizmas ir savižudybės.

„Rainbow Warrior“ atvyko į Oklando uostą 1985 m. rugpjūčio 7 d. ir laukė, kol susirinks likusi protesto flotilė. Tačiau jo įgula nežinojo, kad jau vyko slaptas planas siekiant užtikrinti, kad „Rainbow Warrior“ niekada nepasiektų Moruroa.

1985 m. pradžioje, laivui dar neišplaukus iš Džeksonvilio, Išorės saugumo generalinis direktoratas arba DGSE – Prancūzijos slaptosios tarnybos veiksmų skyrius – sumanė nuskandinti laivą jo švartavimosi vietoje. Operacija buvo pavadinta „Šėtonas“ („Operation Satanic“).

Operacija „Šėtonas“

Iš viso operacijoje dalyvavo devyni agentai. Pirmoji į Naująją Zelandiją atvyko prancūzų armijos kapitonė Christine Cabon. Apsimetusi aplinkosaugos aktyviste Frederique Bonlieu, 1985 m. balandį ji užsitikrino darbą „Greenpeace“ būstinėje Oklande ir kitus tris mėnesius praleido pranešdama apie „Rainbow Warrior“ judėjimą Ramiajame vandenyne.

Birželio 29 d. užsakomoji jachta „Ouvéa“ atplaukė į atokų Parengarengos uostą Šiaurės saloje, gabendama DGSE kovinius narus Rolandą Verge'ą, Jeaną-Michelį Berthelot ir Geraldą Adries, nardymo gydytoją dr. Xavier Maniguet ir jų įrangą: akvalangą, pripučiamas valtis ir sprogstamąsias minas.

Tą pačią dieną Oklando oro uoste nusileido majoras Alainas Mafartas ir kapitonė Dominique Prieur, apsimetę šveicarų medaus mėnesio pora Alainu ir Sophie Turenge. Komandą papildė operacijos vadas pulkininkas leitenantas Louisas-Pierre'as Dillais ir atsarginė komanda Alain Tonel ir Jacques Camurier.

Tęsinys kitame puslapyje:

Rugpjūčio 8 d., kai „Rainbow Warrior“ buvo atviras viešai apžiūrėti, Mafartas ir Prieur, vis dar apsimetę turistais, apžiūrėjo laivą, kad atliktų paskutinės minutės žvalgybą. Vėliau tą pačią naktį devyni sąmokslininkai susitiko, o Mafartas ir Prieur, naudodamiesi išsinuomotu kemperiu, perdavė nardymo įrangą ir minas Tonel ir Camurier, kurie buvo pasirinkti pagrindine puolimo komanda. Tada rugpjūčio 10 d. vakarą Tonelis ir Camurier priplaukė prie „Rainbow Warrior“, pritvirtino prie jo korpuso dvi minas, tada pasislėpė ir laukė.

Pirmoji mina sprogo 23.38 val., sudrebindama visą denį. Siekdami išvengti aukų, sprogdintojai nustatė, kad sprogmenys sprogtų dešimties minučių intervalu, kad įgula turėtų pakankamai laiko evakuotis. Tačiau nors iš pradžių laivas buvo evakuotas, keli įgulos nariai netrukus grįžo įvertinti žalos. Tarp jų buvo „Greenpeace“ fotografas Fernando Pereira, nusileidęs žemiau, kad atgautų fotoaparato įrangą, kai sprogo antra mina. Jis nuskendo drauge su „Rainbow Warrior“, kuris greitai nugrimzdo į uosto dugną.

Tyrimas

Nors iš pradžių buvo manoma, kad sprogimai įvyko dėl nelaimingo atsitikimo, ištyrus nuolaužas netrukus korpuse buvo rastos dvi didelės sprogimų sukeltos skylės.

Bombardavimas sukėlė tarptautininį skandalą, o Naujosios Zelandijos vyriausybė greitai pradėjo visoje šalyje vykdyti sprogdintojų gaudynes. Ironiška, bet, nepaisant kruopštaus pasiruošimo, prancūzų agentai buvo nepaprastai nerūpestingi, slėpdami savo pėdsakus, todėl vienas laikraštis juos palygino su išgalvotu inspektoriumi Clouseau (Kliuzo).

Visų pirma, Naujosios Zelandijos muitinė įtarė jachtą „Ouvéa“. Rugpjūčio 15 d. policija surengė reidą jachtoje ir apklausė įgulą. Tačiau, kadangi agentai jau buvo išmetę visą inkriminuojamą įrangą, policija neturėjo pakankamai įrodymų jiems sulaikyti. Taigi „Ouvéa“ pabėgo iš Naujosios Zelandijos ir susitiko su prancūzų atakos povandeniniu laivu „Rubis“, kuris paėmė agentus į laivą ir nuskandino jachtą.

Daugumai kitų sąmokslininkų taip pat pavyko pabėgti iš šalies. Vienintelės išimtys buvo Alainas Mafartas ir Dominique Prieur, kurie, bandydami išlaikyti savo priedangą, tęsė savo išgalvotą medaus mėnesį, ekskursijas ir slidinėjo Pietų saloje, kol galiausiai buvo suimti ir apkaltinti sąmokslu, padegimu ir žmogžudyste.

Tarptautinis skandalas

Prancūzijos vyriausybei bombardavimas buvo viešųjų ryšių katastrofa. Nors iš pradžių jie neigė savo dalyvavimą, Prancūzijos ambasada Velingtone pareiškė, kad „Prancūzijos vyriausybė nesielgia su savo oponentais tokiais būdais“.

DGSE direktorius Pierre'as Lacoste'as ir gynybos ministras Charlesas Hernu buvo priversti atsistatydinti. Galiausiai, rugsėjo 22 d., ministras pirmininkas Laurent'as Fabiusas surengė spaudos konferenciją, kurioje jis oficialiai pripažino Prancūzijos vaidmenį sprogdinime.

Naujosios Zelandijos vyriausybė buvo šokiruota, kad tariamai draugiška valstybė gali atlikti tokią operaciją sąjungininko žemėje. Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Davidas Longe'as pasmerkė bombardavimą kaip valstybės remiamą terorizmo aktą.

1985 m. lapkričio 22 d. agentai Mafartas ir Prieur pripažinti kaltais dėl žmogžudystės ir buvo nuteisti 10 metų kalėjimo. Tačiau Mitterando vyriausybė, pasiryžusi sumažinti savo veiksmų pasekmes, pagrasino įvesti žalingą prekybos embargą Naujajai Zelandijai, jei agentai nebus paleisti ir grąžinti.

1986 m. birželį Jungtinės Tautos tarpininkavo susitarimui, pagal kurį Prancūzija sutiko atsiprašyti ir sumokėti 21 milijono dolerių kompensaciją Naujajai Zelandijai ir trejiems metams sulaikyti Mafartą ir Prieur Prancūzijai priklausančioje Hao saloje. Tačiau abu agentai Hao praleido mažiau nei dvejus metus, kol buvo išleisti į Prancūziją ir grįžo į aktyvią tarnybą. Kiti sąmokslininkai išvengė teisingumo.

Ironiška, bet tai toli gražu neužkirto kelio tolesniems protestams. „Rainbow Warrior“ nuskandinimas netgi paskatino pasaulio bendruomenės nusistatymą prieš Prancūzijos branduolinius bandymus.

1992 m., po beveik dešimtmetį trukusių nuolatinių protestų, kurių daugeliui vadovavo naujasis „Greenpeace“ flagmanas „Rainbow Warrior II“, Prancūzijos vyriausybė sutiko laikytis Rusijos ir JAV paskelbto bandymų moratoriumo, kuris ilgainiui tapo Visapusiška bandymų uždraudimo sutartimi.

Tačiau 1995 m., praėjus vos trejiems metams nuo moratoriumo, naujai išrinktas prezidentas Jacques'as Chiracas paskelbė atnaujinantis bandymus Moruroa. Toks sprendimas priimtas kilus abejonių dėl TN-75 kovinių galvučių, kuriomis buvo ginkluotos Prancūzijos povandeninių laivų balistinės raketos.

Vyriausybės teigimu, planuojama aštuonių detonacijų serija leistų surinkti pakankamai duomenų, kad būsimos kovinės galvutės būtų sukonstruotos vien tik naudojant kompiuterius, todėl tolesni fiziniai bandymai būtų nereikalingi.

Nepaisant to, šis pranešimas sukėlė naują protestų bangą, ypač Taityje, kur protestuotojai sudegino oro uosto terminalą Papetėje ir padarė 40 mln. USD žalą. 1995 m. birželį „Rainbow Warrior II“ vadovavo kitai protesto flotilei į Moruroa, dėl kurios prancūzų jūrų pėstininkai šturmavo laivą ašarinėmis dujomis ir sudaužė radijo imtuvą.

Tačiau, kaip buvo žadėta, 1996 m. sausio 27 d. po Moruora buvo susprogdintas paskutinis prancūzų branduolinis ginklas, kodiniu pavadinimu „Xouthos“. Po devynių mėnesių Prancūzija pagaliau pasirašė Visapusiško branduolinių bandymų uždraudimo sutartį, užbaigiančią 30 metų trukusius branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne.

Po bombardavimo buvo nustatyta, kad „Rainbow Warrior“ buvo sugadintas nepataisomai, o 1987 m. gruodžio 12 d. buvo nutemptas į Matauri įlanką ir nuskandintas kaip dirbtinis rifas. Ten jis guli iki šiol – galingas priminimas ne tik apie veiksmus, kuriuos vyriausybės gali atlikti vardan karinės viršenybės, bet ir apie didelius dalykus, kuriuos gali nuveikti atkaklios, aistringos protesto kampanijos.