Mokslo ir technologijų pasaulis

Pastarosioms savaitėms iš parduotuvių lentynų dingus druskai ir daugeliui spėliojant, kaip ji būtų panaudojama esant ekstremaliai situacijai, apgultį ir humanitarinę katastrofą išgyvenančios Ukrainos patirtis sako ką kitką.

Jei kuo išties verta apsirūpinti, ruošiantis blogiausiam, tai gyvybei būtiniausiais resursais, iš kurių svarbiausias - geriamas vanduo. Ir tam turi pasiruošti ne tik vandenį tiekiančios įmonės, bet ir kiekvienas asmeniškai.

Elektros generatoriai, druska, konservuotas maistas, šilti pledai ir kiti būtiniausi daiktai, kalio jodido tabletės – viskas svarbu ir nieko negali būti per daug, kai kalbama apie pasirengimą išgyventi. Vis tik apgultį išgyvenančių Ukrainos miestų patirtis rodo, kad svarbiausi dalykai, įvykiams pakrypus pagal juodžiausią scenarijų, yra vos keli. Vienas jų – vanduo. 

Nors tarptautinė humanitarinė teisė civilinius objektus net karo metu atakuoti draudžia, vis tik tokie strateginiai objektai kaip vandenvietės ar geriamojo vandens rezervuarai karinių konfliktų metu dažnai tampa vienais pirmųjų taikinių.  Todėl apsaugoti vandens resursus ir užtikrinti geriamo vandens tiekimą civiliams karo zonoje tampa gyvybiškai būtinu veiksmu.

Norint įsitikinti šia tiesa,  istorijos vadovėlių skaityti nebereikia. Praėjusią savaitę krašto apsaugos ministras pranešė, kad Lietuvoje buvo sulaikyti strateginius objektus fotografavę asmenys. Kas ir kam tą darė įvardinta nebuvo, vis tik strateginėms įmonėms tame tarpe ir vandens tiekėjui tai rimtas signalas kuo greičiau stiprinti fizinę strateginių objektų apsaugą bei peržiūrėti (jei to dar nepadarė iki šiol) ekstremalių situacijų valdymo planus.

Kodėl karo atveju taip svarbu būti pasiruošusiam pačiam blogiausiam scenarijui? Įvardinčiau tris priežastis.

Pirmoji. Karinių veiksmų metu centralizuotas vandens tiekimas gali nutrūkti. Tad didžiausiu iššūkiu tampa, kaip patiekti vandenį šimtams tūkstančių mūšio lauke atsidūrusių civilių.

Įsivaizdavimui, Vilniuje gyvena apie 500 000 gyventojų, centralizuotomis sistemomis, t. y. vamzdynais per parą jiems patiekiama maždaug 91 000 kubinių metrų arba maždaug 8,5 mln. kibirų vandens. Nereikia užmiršti ir tų,  kurie taikos metu vandens tiekimą užsitikrindavo iš individualių gręžinių, šulinių ir kitų šaltinių, tačiau karo grėsmės akivaizdoje nuo jų gali būti atkirsti. Todėl nutrūkus centralizuotam vandens tiekimui alternatyvos galimos vos kelios – pačių gyventojų sukauptos vandens atsargos (tačiau jų net darant prielaidą, kad vandens atsargomis pasirūpins kiekvienas gyventojas ir jos bus naudojamos itin taupiai užtektų  vos kelioms paroms) ir vandens  pristatymas bei išdalinimas gyventojams centralizuotai.

Vandens tiekimas arba dalinimas be centralizuotų sistemų reikalauja papildomų techninių bei fizinių resursų ir gero pasiruošimo bei koordinavimo. Visų pirma, visų civilių aprūpinti geriamuoju vandeniu vienu metu būtų neįmanoma. Todėl galime kalbėti tik apie dalinį aprūpinimą vandeniu arba to darymą etapais. Skirtingiems miesto rajonams vandenį būtų galima pristatyti skirtingomis valandomis, sudaryti galimybes vandenį dalinti specialioje taroje ar tiekti iš specialiai įrengtų stočių ar vandens cisternų (vandenvežių) atskirose miesto vietose.

Geriamo vandens pristatymas laikinai nutrūkus centralizuotam tiekimui pasitelkiamas ir taikos metu. Vis tik, reikia nepamiršti, kad ekstremalios situacijos metu vandens tiekimas gali nutrūkti ne vienam daugiabučiui ar vienam rajonui, bet visam miestui. Ir tokiu atveju jau reikia išties gero plano, kad būtiniausiu gyvybei resursu būtų galima aprūpinti visus. Todėl paraleliai turėtų būti galvojama ir apie tarą – kur vandenį išpilstyti ir apie jo pristatymą į sutartas vietas ir apie civilių informavimą iš anksto, kur pristatomo vandens laukti.

Antroji. Karinių veiksmų metu gali tekti naudoti paviršinį vandenį, todėl turime būti pasiruošę jį valyti. Lietuva 100 proc. naudoja vandenį tik iš požeminių vandens gręžinių, jis yra apsaugotas nuo mikrobiologinės taršos ir tai didžiulis privalumas. Tuo tarpu visoje Ukrainoje geriamas vanduo ruošiamas iš paviršinių vandens telkinių vandens, todėl prieš jį vartojant būtina pašalinti mikrobiologinę vandens taršą vandenį dezinfekuojant.

Vandentvarkos įmonės vandens dezinfekavimui naudoja natrio hipochloritą – cheminę medžiagą.  Priklausomai nuo to, kaip geriamasis vanduo yra išgaunamas, skiriasi ir natrio hipochlorito poreikis. Mūsų šalyje vandens tiekėjai natrio hipochloritą naudoja itin mažais kiekiais ir tik profilaktiniais tikslais, nes valyti vandens išgaunamo iš požeminių gręžinių nereikia. Tačiau karo atveju požeminių gręžinių vanduo gali tapti nebepasiekiamas arba dėl užteršimo nebevartojamas. Tuomet tektų valyti paviršinius vandenis ir čia gelbėtų sukauptos šių medžiagų atsargos. Kaip svarbu jų turėti arba jų gauti esant ekstremaliai situacijai aiškinti nebereikia. Belieka tik pasveikinti Vilniaus miesto savivaldybės ir kitų šalies vandentvarkos įmonių iniciatyvą iš tiekėjų gauti ir nugabenti šių gyvybiškai būtinų vandens valymo medžiagų besiginantiems Ukrainos žmonėms. Vis tik, jau šiandien būtina galvoti ir apie šios medžiagos atsargų kaupimą mūsų šalyje, alternatyvų tiekimą.   

Trečioji. Karinių veiksmų metu sau padėti turi ir patys civiliai. Jei taikos metu, laikinai nutrūkus centralizuotam vandens tiekimui, viešasis vandens tiekėjas įstatymu įpareigojamas pasirūpinti alternatyviu vandens tiekimu, tai ekstremalios situacijos arba karo atveju kiekvienas pirmiausiai turėtų pagalvoti, kaip padėti pačiam sau, bent jau iki tol, kol pavyks sulaukti pagalbos. Pavyzdžiui, pasirūpinti geriamojo vandens atsargomis iš anksto.

Rekomenduoja vandens atsargų turėti mažiausiai 72 valandoms, arba po maždaug 12 litrų 1 asmeniui. Idealiu atveju vandens atsargomis reikėtų apsirūpinti dviejų savaičių laikotarpiui, tikslų vandens kiekį apskaičiuojant pagal šeimos asmenų skaičių ir net su didesne atsarga nenumatytiems atvejams.

Nors taikos metu nuolat teko kartoti, kad Vilniuje ir Lietuvoje vandenį galima drąsiai gerti iš čiaupo ir nereikėtų jo pirkti, tačiau ruošiant atsargas, praktiškiausiu sprendimu būtų vandenį pirkti plastikiniuose induose. Vandentiekio vanduo pasensta greičiau, o vanduo, parduodamas prekybos centruose, jau būna paruoštas ilgam saugojimui, todėl gerti tinkamas išliks ilgiausiai. Galima kaupti ir lietaus vandenį. Tačiau prieš vartojant jį būtina filtruoti, dezinfekuoti ar virinti. 

Belieka tikėtis, kad juodžiausias scenarijus neišsipildys, tačiau pasiruošimas tiek kalbant apie strategines vandens tiekimo įmones, tiek ir apie kiekvieną asmenį individualiai  šiuo laikotarpiu yra protingas sprendimas.