Mokslo ir technologijų pasaulis

Jau kurį laiką po internetą ir kitokiais keliais klaidžioja filmas apie vandenį. Jį galima peržiūrėti tiek anglų, tiek ir rusų kalbomis. Abejingo jis paprastai nepalieka – vieni patiki pateiktais faktais, kiti piktinasi per didele autorių vaizduote ir kritikuoja filme išgirstas legendas. Kaip yra iš tikrųjų nedaug kas gali pasakyti, tačiau faktas lieka faktu - vanduo tikrai vienas iš mažiausiai žinomų substancijų, ir tuo pačiu tai labiausiais paplitusi medžiaga pasaulyje. Nebūtų vandens – Žemėje nebūtų praktiškai jokios gyvybės. Kiekvienas iš mūsų gali rinktis požiūrį į jį – ar tikėti slaptingom legendom ar tiesiog pragmatiškai matyti paprastą cheminę formulę H20, tačiau yra dalykų, kuriuos ignoruoti ne taip jau ir lengva. Tai unikalūs vandens kristalai, nufotografuoti japonų mokslininko Masaru Emoto.

Šie kristalai publikuoti daugelyje knygų, rodyti per televiziją. O dabar yra galimybė į juos pažvelgti ir Lietuvoje. Tam tereikia įsigyti ką tik Lietuvoje išleistą Masaru Emoto knygą „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Leidykla „Mijalba“, įkvėpusi lietuviškam knygos variantui gyvybę, geranoriškai ją padovanojo ir mums, tad galime iš pat pirmų lupų pasidalinti įspūdžiais su jumis, mieli skaitytojai.

Nestoros, bet spalvotos ir gausiai iliustruotos knygos pagrindinė mintis – vandens kristalai, nufotografuoti daktaro Emoto. Nors knygoje kalbama apie labai dažną mūsų gyvenimo substanciją, visgi daugelis išsakytų minčių tiesiog balansuoja ant mokslo pažinimo ir supratimo slenksčio, už kurio prasideda egzoterinis pasaulis. Tačiau ko iš tikro daugiau – egzoterikos ar sveiko ir blaivaus požiūrio – paliekam nuspręsti kiekvienam skaitytojui atskirai. Visgi, pradedant plačiau pasakoti apie Emoto tyrimus, reiktų nors trumpai supažindinti su pačiu autoriumi.

Kelių populiarių knygų apie vandens kristalus autorius daktaras Masaru Emoto gimė 1943 metais Jokohamoje. Jis yra baigęs Jokohamos municipalinio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1986 metais Tokijuje jis įsteigė IHM korporaciją, o 1992 metais Atvirasis tarptautinis universitetas suteikė jam alternatyviosios medicinos gydytojo sertifikatą. Vėliau Jungtinėse Valstijose Masaru Emoto domėjosi kai kuriomis vandens tyrimo problemomis bei magnetinio rezonanso analizės technologijomis.

Daktaro Masaru Emoto tyrimų sritis – mūsų planetos vanduo. Į šią problemą jis žvelgia visų pirma kaip originalus mąstytojas, o tik paskui kaip mokslininkas. Vanduo, pasak jo, ne tik visos gyvybės šaltinis ir pagrindas, bet ir ta substancija, kuri jautriai reaguoja į žmogaus sąmonės energiją, taigi atspindi dvasinę žmonijos būseną. „Išvalę dvasią, drauge išvalysime planetos vandenį“, – sako autorius.

Taigi, ką Masaru Emoto veikia su vandeniu? Jis tiria oficialaus mokslo dar nenoriai pripažįstama vandens savybę – jo atmintį. Kaip tai galima padaryti? Labai paprastai ir tuo pačiu labai sudėtingai – fotografuojant vandens kristalus. Kaip tokia keista mintis autoriui atėjo į galvą? Kartą visai atsitiktinai vienoje knygoje Emoto aptiko tokius žodžius: „nesama dviejų visiškai vienodų snaigių“. Jau po akimirkos jis sau pasakė: „jeigu sušaldysiu vandenį į ledą ir pažvelgsi į kristalus, tuomet kiekvienas jų bus unikalus“. Ta akimirka ir tapo pirmuoju žingsniu į naują ir neištirtą pasaulį.

Autorius nedelsdamas paprašė vieno iš jo įmonėje dirbusio mokslininko imtis tokių eksperimentų. Nei vienas iš jų tuo metu neturėjo žalio supratimo ką ir kaip reikės daryti. Pradžioje Emoto išsinuomojo ypač tikslų mikroskopą, per kurį galima būtų tirti buitiniame šaldiklyje užšaldytą vandenį. Tačiau nuotraukos buvo daromos kambario temperatūroje, todėl ledas greitai ištirpdavo. Užtruko labai daug laiko, kol pavyko nufotografuoti pirmuosius kristalus. Pirmoji kristalo nuotrauka gauta tik po dviejų mėnesių intensyvių eksperimentų. Iš nuotraukos žvelgė nuostabus šešiakampis kristalas.

Dabar eksperimentai atliekami dideliame šaldiklyje, į kurį galima įeiti ir kurio nuolatinė temperatūra yra -5 laipsniai Celsijau. Prisimindamas pirmuosius bandymus, autorius nesiliauja stebėtis, kaip jam apskritai pavyko tokiomis sąlygomis nufotografuoti kristalą.

Įdomiausia, jog kristalus sušalusiame lede galima matyti tik labai trumpą laiką. Jie pasirodo tik dvidešimčiai ar trisdešimčiai sekundžių tuomet, kai temperatūra pradeda kilti, o ledas tirpti. Kaip atliekamas eksperimentas? Paprastai mokslininkas 50 rūšių vandens supila į penkiasdešimt atskirų Petri indų. Tuomet visi indai tris valandas šaldomi šaldiklyje -20 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Kristalai regimi tuomet, kai šviesa nukreipiama į ledo gabalėlio karūnėlę.

Žinoma, niekada nesusiformuoja penkiasdešimt panašių kristalų, o kartais jų nebūna iš vis. Tiriant kristalus, mokslininkai pastebėjo, jog skirtingame vandenyje susiformuoja skirtingos formos kristalai. Kai kurie jų būna panašūs vieni į kitus, kiti – netaisyklingi, o tam tikrose vandens rūšyse kristalai apskritai nesusiformuoja. Kodėl taip yra? Kodėl Tokijo vandentiekio vandenyje kristalai nesusiformuoja iš viso? Todėl kad jame yra chloro. Tačiau kodėl susiformuoja skirtingi kristalai, kuomet šalia vandens paleidžiama skirtinga muzika, parodomi skirtingi žodžiai ar nuotraukos? Galbūt todėl, kad vanduo turi atmintį?

Autorius tvirtai tiki, jog vanduo geba įsiminti ir gabenti informaciją, tačiau šį teiginį tiek mokslininkai, tiek medikai kategoriškai atmetė. Aišku, tam reikia įrodymų. Vienas pirmųjų tyrimų, kalbančių apie šios teorijos tiesą, buvo atliktas Prancūzijoje. 1988 metais prancūzų mokslininkas Jacquesas Benveniste atliko pagrindinių homeopatijos principų tyrimą. Jis atskiedė vaistus tiek vandeniu tiek, kad jų nebebuvo įmanoma aptikti. Pasirodė, jog šie vaistai veikė pacientą taip pat kaip ir neatskiesti vaistai. Po metų tyrimo rezultatus jis pateikė britų moksliniam žurnalui Nature, kuriame jie išspausdinti su komentaru, kad šis eksperimentas abejotinas, o jo rezultatai nepatikimi. Hipotezė buvo palaidota ir nuo to laiko pamiršta. Dabar šią hipotezę vėl prikelia Emoto, demonstruodamas kristalų nuotraukas.

Galima daug kalbėti apie knygoje pateiktas vandens kristalų nuotraukas, tačiau geriausia jas peržiūrėti patiems. Autorius nepateikia neginčijamų įrodymų ir paaiškinimų, kodėl prie skirtingo muzikos, pasakytų žodžių ar net parodytų nuotraukų kristalai skiriasi. Tačiau savo požiūrį į visus pastebėtus reiškinius Emoto išdėsto. Nors iš pirmo žvilgsnio galbūt autoriaus mintys pasirodys labai egzoterinės, tačiau kol kas geresnio paaiškinimo jo padarytoms nuotraukoms nėra. Kodėl žmonėms apskritai turėtų rūpėti tokie dalykai?

Galbūt todėl, kad visa gyvybė iš tikro praktiškai tėra vanduo. Mūsų gyvenimo kelio pradžioje – embriono stadijoje – 99 procentai mūsų yra vanduo. Kai gimstame, vanduo sudaro 90 % mūsų kūno, o kai pasiekiame brandą, vandens belieka tik 70%. Jeigu mirsime gilioje senatvėje, tuomet mumyse veikiausia bebus likę 50 % vandens. Kitaip tariant, visą savo gyvenimą žmogus nugyvena vandens pagrindu. Ir jeigu vanduo iš tikro turi atmintį ir reaguoja į daugelį dalykų taip, kaip aprašyta šioje knygoje – susimąstyti tikrai verta...

Jeigu susidomėjote, koks iš tikro yra paslaptingas vanduo ir ką jis slepia savyje – paskaitykite Masaru Emoto knygą „Žinia, kurią mums praneša vanduo“. Galėsite ne tik susipažinti su autoriaus padarytomis išvadomis, bet ir patys savarankiškai išstudijuoti keliasdešimt unikalių, spalvotų vandens kristalų nuotraukų. Daugiau apie pačią knygą rasite leidyklos puslapyje – čia paaiškinta kur ir kaip ją galite įsigyti.