Mokslo ir technologijų pasaulis

Naujoje knygoje teigiama, kad šiuolaikiniai vaikai turėtų daugiau laiko praleisti lauke ir kad nepaisant pastebimų pavojų, tėvai turėtų leisti jiems žaisti, nestebėdami jų nuolat.

Netrukus spaudimas leisti vaikams praleisti daugiau laiko gamtoje dar labiau sustiprės, kai Dž. Britanijoje bus išleista Richardo Louvo knyga „Last Child in the Woods“ („Paskutinis vaikas miškuose“).

Ši knyga tapo bestseleriu R. Louvo gimtinėje JAV, po pirmojo leidimo 2005 m. ji sukėlė mini revoliuciją, rašo telegraph.co.uk. Po jos leidimo susiformavo tarptautinis „Vaikų ir gamtos tinklas“ („Children and Nature Network“), organizuojantis kampanijas, kurių tikslas – iš naujo užmegzti ryšį su išorės pasauliu.

Buvęs žurnalistas R. Louvas sukūrė pavadinimą „gamtos deficito sutrikimas“, teigdamas, kad vaikai fiziškai ir psichiškai kenčia dėl to, kad jiems trūksta kontakto su gamta ir nurodydamas, kad šiuolaikinė karta yra pirmoji tokia, auginama be „svarbaus kontakto su natūraliu pasauliu“.

Be abejo, R. Louvas nėra vienintelis taip manantis. Nesenai „Play England“ pranešė apie vaikų kampanijos grupes, kurios parodė, kad „aktyvumo ribos“ (tai yra atstumas nuo namų, kuriame vaikams leidžiama žaisti be priežiūros) nuo aštuntojo dešimtmečio sumažėjo 90 proc. Kitas „Natural England“ pranešimas atskleidė, kad 81 proc. vaikų norėtų daugiau laiko žaisti lauke. 85 proc. tėvų sutiko su tuo, tačiau teigė, kad juos gąsdina eismas ir pavojingi nepažįstamieji.

„Mes gyvename mažame kaimelyje Devone, kur visi pažįsta vieni kitus, tačiau mano kaimynai nuolat kartoja, kad „šiais laikais negali būti per daug atsargus“, tačiau aš manau, kad tikrai gali būti per daug atsargus“, – sako trijų vaikų (devynerių, septynerių ir ketverių metų amžiaus) tėvas, knygos „The Idle Parent“ autorius Tomas Hodgkinsonas.

„Mes leidžiame savo vaikams nuklysti tiek toli, kiek tik įmanoma, kur nėra pavojingo eismo, tačiau žmonės bara juos ir sako: „Eikit namo, kur jūsų tėvai?“. Turime kovoti su savo draugų ir kaimynų išankstiniais nusistatymais, kadangi jiems nuolat buvo kartojama, koks baisus yra pasaulis, todėl suprantama, kad jie tokį pasaulį ir mato.“

Vis dėlto daugelis tėvų iš patirties žino, kad geriausias būdas nuraminti kaprizingus vaikus – išleisti juos žaisti į lauką. R. Louvas pritaria tokiai nuomonei, remdamasis biofilijos (meilės gamtai) teorija, 1984 m. sukurta Harvardo biologo, kurioje teigiama, kad savo prigimtimi žmonės yra medžiotojai ir rinkėjai, kuriems būtinas kontaktas su gamta, kad jie sėkmingai gyventų.

R. Louvas mano, kad daugelį blogybių, pradedant depresija ir baigiant dėmesio deficito sutrikimu, galėjo sukelti atitolimas nuo gamtos ir juos galima pagydyti, sustiprinus šį kontaktą.

„Miškai buvo mano „Ritalinas“ (vaistas, skirtas dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo gydymui)“, – rašo jis. Dešimtys tyrimų parodė, kad žmonėms žiūrint į akvariumą arba stebint atvirą gamtovaizdį, žymiai sumažėja jų kraujo spaudimas.

R. Louvas taip pat nurodo, kad nors šiuolaikiniai vaikai jaudinasi dėl Amazonės džiunglių išsaugojimo, retam iš jų teko pagulėti miške, o vaikų nutukimo epidemija sutampa su vis augančiu organizuoto vaikų sporto populiarumu, kuris (ironiška) nepalieka laisvo laiko, kad jie galėtų tiesiog palakstyti lauke.

Nigelas Lowthorpas iš patirties žino apie transformuojantį gamtos poveikį. Hill Holt miške netoli Norton Disney miesto, Lincolnšyre, N. Lowthorpas įkūrė centrą, kuriame gali gyventi iki 20 berniukų (nuo 14 iki 16 metų), kuriems sudarytos specialios edukacinės programos.

Daugelis tų vaikų dalyvavo nusikaltimuose, jie nemoka skaityti ir rašyti ir kilę iš asocialių šeimų. Po du metus trunkančio medžių kirtimo, sausų atžalynų valymo ir rąstų kapojimo 34 akrų miško plote, didžioji dauguma jų siekia aukštojo mokslo arba susiranda darbą. Nedaug mokyklų gali konkuruoti su tokiu pasiekimu.

„Daugelis jų anksčiau nėra buvę kaime ir tai juos visiškai nuramina. Kai jiems būna sunku susitvarkyti su savimi, mes siunčiame juos į išvalytą miško plotą pasėdėti po medžiu, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo ir tiesiog pamąstyti, o jų pyktis praeina“, - sako jis.

R. Louvo manymu, vaikai, kuriems nėra leidžiama rizikuoti gamtoje, greičiausiai nebus kūrybingi, jiems trūks pasitikėjimo, jie nebandys įveikti pavojų kitose srityse.