Mokslo ir technologijų pasaulis

Vasara – kraštotyros ekspedicijų metas. Štai sekmadienį užbaigėme programą Grinkiškio seniūnijos kaimams ir miesteliams (Radviliškio rajone) tyrinėti, kurią paruošė Lietuvos kraštotyros draugija. Grinkiškis – pačiame Lietuvos viduryje, o menkai tepažintas.

Programa užbaigta sėkmingai, surinkus tikrai nemažai medžiagos monografijai apie Grinkiškio apylinkes.

Knygoje bus aprašytos gamtos įdomybės, istorijos bruožai, kultūros paveldas – dvarų ir kaimų pastatai, žmonių papročiai ir tradicijos, vietinė tarmė. Ekspedicijoje dalyvavo specialistai istorikai, etnologai ir kalbininkai, Nacionalinio dailės ir Šiaulių „Aušros“ muziejų darbuotojai, patyrę kraštotyrininkai bei talkininkai mokytojai, kultūros darbuotojai. Žinoma, būtų puiku, kad ir po ekspedicijos kraštotyros veikla vyktų toliau. O jaunimas perimtų veteranų patirtį ir šį naudingą laisvalaikio praleidimo būdą. Turbūt tai pats geriausias meilės gimtinei išraiškos būdas...

Dažnas nustemba išgirdęs, kad vasarą kraštotyrininkai vėl susiruošė pašnekinti senųjų kaimo ir miestelio gyventojų. Argi ne viskas surinkta, ar šiandien galima tikėtis kuo nors papildyti liaudies kultūros lobių skrynią? Abejonės tikrai pagrįstos: vis dažniau kaime tenka bendrauti su žmonėmis, kurių gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra susiformavo kolūkinės santvarkos metais. O ir kraštotyros veteranų amžius jau artėja prie geriausių tautosakos bei papročių pateikėjų metų. Tai liūdnoji mūsų krašto ir jo žmonių tradicinio dvasinio gyvenimo pažinimo reikalo pusė.

O vis tik! Nei viena vasara, nei viena ekspedicija, nei vienas Lietuvos kampelis dar neapvylė tyrinėtojų. Žinia, užrašinėjant tautosaką, negalima tikėtis rasti visai nežinotą anksčiau dainą, sakmę, padavimą. Tačiau specialistams yra svarbūs ir jų variantai, lokaliniai ypatumai bei skirtumai, ypač paplitimo arealas. Be to, vakardiena beregint tampa istorija…

Todėl dabar pats laikas surinkti žinias apie tarpukario kultūrinių, politinių ir religinių organizacijų veiklą, socialinius pokyčius mūsų visuomenėje permainingame XX amžiuje, skaudžius rezistencijos dalyvių ir tremtinių prisiminimus, duomenis apie melioracijos išnaikintus kaimus, pasirūpinti kultūros paveldo objektais, pasidomėti kūrybine saviraiška – tautodaile, tradiciniais amatais. Apskritai kraštotyros tikslas – pamatyti Lietuvą tokią, kokia ji yra dabar: su turtingu etnokultūriniu palikimu, naujo gyvenimo daigais ir dar nevisai užgydytomis praeities žaizdomis.

Žmonėse gyvas istorinės atminties poreikis. Ypač tai ryšku šiemet, kai Lietuva žengia į antrąjį tūkstantmetį. Minime ir naujausios istorijos sukaktis: Laisvės kovų deklaracijos 60-metį bei Baltijos kelio dvidešimtmetį. Apylinkės, atskiri miesteliai, valsčiai panūdo savąją laiko tėkmę turėti atspindėtą knygoje. Tad čia kraštotyrininkai bei mokslininkai ir ateina į talką. Kiekvienos ekspedicijos medžiagą, papildytą archyviniais duomenimis, stengiamasi paversti knyga – lokaline krašto monografija. Vilniaus pedagoginiame universitete kuriamas lokalinės istorijos mokslinis centras , kuriam bendradarbiavimas su kraštotyrininkais tiesiog būtinas.

Kuo tyrinėtojams įdomios Grinkiškio apylinkės? Ekspedicijos dalyviai pirmiausia apsilankė Minaičių kaime. Juk čia Miknių sodyboje prieš 60 metų įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkurtas Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, paskelbta politinė deklaracija. Jaudinantys buvo sodybos savininko dukros ir Prisikėlimo apygardos partizanų vado adjutanto Viktoro Šniuolio pasakojimai. Čia pastatyti stulpeliai su Lietuvos kariuomenės dvigubu kryžiumi – atminimo ženklai žuvusiems partizanų vadams. Numatoma atstatyti ir partizanų bunkerį, kuriame buvo pasirašytas toks svarbus Lietuvos istorijai ir jos ateičiai aktas.

Keliaujant po Grinkiškio seniūniją, daug kas džiugino: ir gražūs ūkininkų pasėlių laukai, ir žmonių noras gyventi gražiai, išpuošti želdiniais ir gėlynais savo aplinką. Sujaudino seniūno Vinco Petrausko iniciatyva parke įrengtas išnykusių kaimų memorialas. Tačiau ir spręstinų problemų nemažai, beje, jos bendros visai Lietuvai. Aiškiai nepakanka dėmesio kultūros paveldo vertybėms, kuriomis galėtų didžiuotis kraštas. Norėtųsi aktyvesnės mokyklų pozicijos paminklosaugoje, kultūrinėje veikloje.

Štai kodėl nudžiugino Vaitiekūnų kaimo bendruomenės jaunimo suburta dailės darbų vasaros stovykla. Žinomi rajono tautodailininkai pamokė vaikus drožybos, akvarelės, keramikos pradmenų. Prasmingas ir gražus atostogų užsiėmimas. O stovyklos ženklu pasirinktas apleistas, gerokai apiręs, tačiau labai įdomus mūrinis koplytstulpis. Pasak legendos, jis skirtas atminti išėjusiems į 1831 metų sukilimą. Taigi siekta atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę išsaugoti istorijos ženklus. Konkretūs darbai tėviškės labui ugdo pilietiškumą.

Rūpesčio ir darbščių rankų dar laukia dvarininkų Ortelių XIX a. paminklas Pašušvės senkapyje. Jis unikalus, vaizduojantis nulaužtą ąžuolo kamieną su apsivyniojusiu dideliu žalčiu. Sakoma, kad upių vardai su dviem „š“, kaip Šušvė, kilę iš garsažodžio – tai žalčio šnaresys šliaužiant žole... Gal ir taip, nes Šušvė vingiuoja per pievas, kaip tas žaltys. Vaizdingas upelis labai puošia lygumų kraštą; šalia jo įsikūrusios ir visos svarbesnės gyvenvietės.

Įdomi Pašušvio miestelio istorinė praeitis. Pilniau ji atsiskleidžia tyrinėjant mūrinės bažnyčios, pradėtos statyti dar 1553 metais, archyvus. Ją fundavo ir apdovanodavo vis naujomis valdomis Žemaitijos didikai Šimkevičiai, Burbos. Varpinėje buvo įtaisyti dideli bronzos varpai ir bokšto laikrodis, o špitolės siena papuošta saulės laikrodžiu. Retenybės nedideliam miesteliui! Džiugina akį tvarkingi jo kiemai, su meile puoselėjamos vejos ir gėlynai.

Tačiau būtų gerai, kad architektai nepagailėtų patarimų besitvarkantiems savo kiemus. Gana jau tos mados kabinti ant sienų seną vežimo ratą, o į senovišką kubiliuką ar geldutę sodinti gėles! Etnografinį daiktą reikia saugoti kaip senolių atminimą, o ne pūdyti darželyje ar sode. Ir nelabai kaimo sodyboms tinka pakabinamuose vazonuose augančios gėlės, tai juk miesto balkonų puošmenos. Raginčiau sugrįžti prie tradicinių kaimo darželių – su bijūnais, diemedžiais, putinais, piliarožėmis, karkleliais. Tokie mieliausi lietuvio akiai, jie ir labiausiai tinka sodybai.