Mokslo ir technologijų pasaulis

Ispaniškasis dygliuotasis tritonas evoliucijos metu išvystė keistą ir žmogaus akimis žvelgiant baisų gynybos nuo priešų mechanizmą. Jį užpuolus, gyvūnas suspaudžia savo šonkaulius taip, kad jie praduria jo šonų odą, o į išorę išsikišę aštrūs kaulų galai veikia kaip nuodingos adatos.

Spyglių formą ir funkciją ištyrę mokslininkai teigia, jog amfibijai šonkauliais odą pradurti tenka kiekvienos atakos metu. Tačiau panašu, jog toks drastiškas veiksmas gyvūnui nesukelia jokių neigiamų pasekmių.

Ispaniškojo dygliuotojo tritono gebėjimas išleisti savo šonkaulius į išorę pirmą kartą buvo pastebėtas dar 1879 metais. Tačiau tik dabar mokslininkai išsiaiškino, kaip gyvūnas tai padaro. Tokiam tyrimui jie panaudojo modernias rentgenografijos technologijas.

Tai, ką mokslininkams pavyko nustatyti, pasirodė dar šiurpiau nei jie įsivaizdavo. Kai tritonas sunerimsta kilus potencialiam pavojui, jis išlenkia savo šonkaulius į priekį, taip padidindamas kampą tarp šonkaulių ir stuburo papildomais 50 laipsnių. Atlikdamas šį veiksmą tritonas likusį kūną sugeba išlaikyti ramybės būsenoje.

"Šonkaulių išlenkimas į priekį padidina kūno matmenis ir įtempia odą tiek, kad kaulai ją praduria", pasakoja Vienos universiteto (Austrija) zoologas Egon'as Heiss'as. Tada aštrius spyglius primenantys tritono šonkaulių galai kyšo išorėje.

Tačiau tuo tritono gynyba nesibaigia, rašo Heiss'as ir jo kolegos moksliniame žurnale "Journal of Zoology" publikuotame straipsnyje.

"Suerzintas arba plėšrūno užpultas gyvūnas ant savo kūno paviršiaus išskiria pieną primenančią nuodingą medžiagą. Nuodingų išskyrų ir duriančių šonkaulių derinys yra ypač efektyvus", teigia Heiss'as.

Poveikis bet kokiam grobuoniui gali būti triuškinantis, ypač jei jis bando įkasti tritonui ar tiesiog paimti jį savo nasrais. Tokiu atveju nuodai injekuojami pro ploną burnos odą, sukeldami stiprų skausmą ar netgi nužudydami užpuoliką.

Mokslininkai taip pat pademonstravo, jog šonkauliai tritono šonus turi pradurti kiekvieną kartą, kai yra aktyvuojama gynybinė reakcija. Pradžioje buvo manoma, kad šonkauliai į išorę išsikišti gali pasyviai, pro odos poras, o ne tiesiogiai per kūno audinius. Tačiau tyrinėtojų nuostabai, kitiems tritonams ir salamandroms giminingas gyvis nepatiria jokių žalingų pasekmių, nežiūrint į tai, jog jis daugybę kartų praduria savo kūną ir iškiša šonkaulius į išorę. "Tritonai ir apskritai visos amfibijos turi nepaprastą gebėjimą sparčiai užsigydyti savo odos pažeidimus", sako Heiss'as.

"Bet kuriuo atveju, jei bent tam tikrais atvejais tritonas gali išvengti suėdimo, tokią savybę galima vertinti kaip teigiamą". Taip pat panašu, jog gyvūnas yra atsparus savo paties nuodams, kurie paprastai yra saugomi jo kūno viduje paslėptose liaukose. Kai tritonas sužeidžia save išleisdamas šonkaulius į išorę, nuodai gali įsigerti į jo kūno audinius, tačiau tai, panašu, neturi jokių blogų pasekmių. Ateityje Heiss tikisi ištirti, kokios medžiagos sudaro nuodingąjį mišinį.