Darius Baublys. Iš kur kyla finansų krizės ir kodėl?
|
Mūsų portalo skaitytojas atsiuntė su bendraminčiais paruoštą straipsnį apie ekonominių svyravimų priežastis ir galimus šalinimo būdus. Tekstas labai ilgas, jame persipina kelių žmonių asmeniniai samprotavimai, filmo „Zeitgeist“ motyvai, bei idealios visuomenės paieškos, siūlant idealistines dabarties idėjas. Nors tekstas labiau tinkamas ekonominių sąmokslų teorijų skyreliui, tačiau vis tiek skatina pamąstyti ir pažvelgti į viską iš kitos pusės. Štai todėl mes jo neatsisakėme publikuoti įprastame „Požiūrio ir komentarų“ skyrelyje – galbūt kažką sudomins, kai ką privers giliau pasidomėti ekonomika bei finansais, o galbūt kai kas suras sau naudingos išminties grūdą. Pats tekstas portalo redakcijos taisytas labai minimaliai – apmažinti emocijų veidelių kiekiai, na ir kai kur pataisytos rašybos klaidos. Jei krizės kyla visame pasaulyje ir nuolat, turėtų būti ir atsakymas kodėl. Šitiek valstybių vyriausybių stengiasi jų išvengti, bet rezultatų nėra. Tai gal yra klaidų pačiame ekonomikos modelyje? Jeigu visame pasaulyje nuolat kyla krizės, turime suvokti, kad pačioje finansų ir kreditų sistemoje yra įvelta sisteminė klaida. Tos klaidos yra visiškai aiškios ir seniai įvardintos ekonomisto Nobelio premijos laureato Miltono Fridmano. „Nežinau nė vienos pasaulyje depresijos, nė vienoje pasaulio šalyje, jokiais laikais, kuri nebūtų lydima staigaus pinigų kiekio kritimu. Taip pat nežinau nė vieno pinigų kiekio mažėjimo, kuris nebūtų lydimas depresijos Norint išvengti krizių, tiesiog pinigų masės mažėjimą, ar padidėjimą reikia grąžinti valstybei į rankas. Šiuo metu Lietuvoje mes naudojamės skolos pinigais, kurių kiekį nustato komerciniai bankai. Komercinių bankų tikslas – kuo didesnis pelnas, todėl krizių nedarbo depresijos niekada nepavyks išvengti, jei mus valdys bankai. „Duokit man galimybę išleisti ir kontroliuoti pinigus valstybėje ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus" (Mayer Anzelm Rothschild, bankininkas). Trumpai ką reikėtų daryti:
Dabartinė situacija:
Dabar bankai kontroliuoja suteikdami kreditus į visas grandis, ir aišku, siekia maksimalaus pelno, tačiau realiai patys nieko negamina. Taigi iš to ir išplaukia jų politika. Krizių metu žmonių turtas niekur neprapuola jis tik pereina į kitų rankas ir į kieno mes žinom, – bankų. Antras dalykas, Lietuvoje užsienio komercinių bankų palūkanos gerokai viršija, jų pačių palūkanas savo šalyje. O tai reiškia, kad mes, kadangi turim į produkcijos kainas įskaičiuoti gerokai didesnes palūkanas, mūsų produkcija neturi galimybės konkuruoti su jų produkcija. Iš to išplaukia bankrotai ir tai, kad užsienio bankai perperka mūsų visas įmones. Tą gerai suprato japonai ir kinai, todėl ir tapo Azijos tigrais ir bankai pas juos atlieka tik investavimo funkciją. Jie patys turi ieškoti kur investuoti ir gali pretenduoti tik į įmonės padidėjusio pelno dalies pasidalijimą, kuri ta įmonė gavo po banko investicijos. Įmonė negavo pelno, bankas irgi nieko negauna. Tokių bankų tikslas yra įmonės pelningumas, o ne lupikavimas. Taip pat tokie bankai negali atimti įmonės, nes įmonė neįsiskolina nesėkmės atveju. Nuo to momento, kai suprasim, kad gamintojas gamina produkcija ir jis čia pagrindinis, o visi likę sektoriai yra antriniai aptarnaujantys sektoriai, padėti kardinaliai pasikeis į gerąją pusę. Jei šalyje yra produkcijos vartotojai, gamybos priemonės, energija, žaliavos, tai joje negali būti krizės. Pinigai tai yra tik susitarimo reikalas. Patys popieriai nieko negamina ir nieko verti. Jie turi teisingai atlikti savo funkciją. Bankai, taip pat, turi teisingai atlikti savo funkciją, t. y. gauti pelną tik už paslaugas, už pavedimus, už pinigų saugojimą, už jų investavimo projektus, bet ne palūkanų forma. Bankai turi tapti paslaugų įmonėmis. Dabar gi į jų rankas atiduota visų kontrolė ir dabar yra tokia situacija, kad visa tauta dirba/vergauja jiems. Jie tai daro, pasinaudodami iškreiptu bankinės sistemos modeliu, – dalinio rezervo modeliu. Tai reiškia skolina pinigus, kurių dar realiai neturi. (Lietuvoje dalinis rezervas 4%. Tai reiškia, kad turėdamas 4 litus gali skolinti 100, o tai reiškia, kad į privačių komercinių bankų rankas atiduota pinigų leidybos funkcija. O kadangi beveik visi bankai yra užsienio kapitalo, tai jų tikslai labai aiškūs. Tik nuo to momento kai suprasim, kad gamybos sektorius yra pagrindinis. Taigi visos kitos institucijos valstybė, bankai, energetika turi tik teikti visokeriopą paramą gamintojui ir čia turi būti jų pagrindinis tikslas. Įsivaizduokite leidžiate raketą Į Marsą. Raketa, išėjusi į orbitą, sprogsta. Tada pagaminate kitą tokią pačią, bet nudažote kitą spalva. Bet ir vėl jinai sprogsta, tada užrašote kitą pavadinimą, pilate daugiau kuro, paskui mažiau kuro, leidžiate kitu laiku, bet ji vis tiek raketa susprogsta ir taip šimtą kartų iš eilės. Ką mes tuomet darytume? Išardytume ir pradėtume ieškoti esminės klaidos pačioje jos sistemoje. Jei visame pasaulyje krizė, tai tik rodo sisteminę ekonomikos modelio klaidą. Visame pasaulyje visos vyriausybės, įmonės, žmonės skolingi bankams. Ar kada kas susimąstė iš kur bankuose tiek pinigų? Visi mes dirbame nuo ryto iki vakaro visą gyvenimą ir vis tiek skolingi. Juk visas tas materialines vertybes pastatus, mašinas, lėktuvus, laivus stato ne bankininkai, o mes, tačiau kažkodėl už jas vis tiek liekam skolingi bankams. Juk nematėme ne vieno bankininko mūrijančio plytas, nešančio betoną. Tai kaip čia atsitiko, kad įmonės prieš įdiegiant Europos ekonomikos modelį lyginant su savo turtu bankams buvo skolingos 10%, dabar jų skolos išaugo iki 100%. Ir kaip atsitiko, kad šitaip išaugo vyriausybės skola bankams iki 20 milijardų litų. Kas čia per stebuklai? Ir visą laiką skolos tik auga, jei viskas taip vyks toliau, tai tuoj visas mūsų turtas, ir visa valstybė su vyriausybe priklausys bankams. Taigi nebūkim tuo mokslininku, kuris darydamas vis tą patį bandymą (leisdamas raketą į Marsą), tikisi gauti kitokį rezultatą. Paieškokim klaidų pačioje bankinėje sistemoje. Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų. Kas yra tos palūkanos, pažiūrėkime kas vyksta jei jus turėdami tik vieną procentą visų rinkos pinigų nuolat juos skolintumėte už 10% palūkanų. Tai po 7,2 metų turėtumėt 2%, po 14,4 metų 4%, po 21,6 metų 8%, po 28,8 metų 16%, po 43,2 metų 64%, po 50 metų 100% visi pinigai būtų jūsų. Kaip matote visas jūsų turtas, viskas atiteks bankui, kitaip tariant po penkiasdešimties metų tampame vergais bankams. O jei pradinė skolinimo suma 10% ir skolinam už 8% palūkanų. Tuomet per 30 metų. O jeigu mes dar galėtume skolinti tuos pinigus kurių realiai neturime (kaip dabar gali bankai), tai yra netikrus pinigus pavyzdžiui 10% savo ir 30% pripūtėm iš oro, tiesiog apgaule užrašėm, kad turim 40%, o žmonės mumis patikėjo praeina 12 metų ir visi pinigai atsiduria banku rankose. Turbūt sakysit, kad realybėje taip nevyksta, nes sveikas protas jums atsisako tuo patikėti. Deja mes labai naivus, dalinė banko rezervo sistema ir leidžia bankams skolinti tuos pinigus, kurių jie neturi. Kitaip sakant jie paišo tuos pinigus iš oro. Vis dar negalit tuo patikėti? Pabandykim išsiaiškinti ką reiškia dalinis banko rezervas. Įsivaizduokit atsidarė naujas bankas. Jo steigėjai įnešė dalinį rezervą pavyzdžiui 1111 litų 12 centų į centrinį banką. Jei rezervo santykis 1:9 (10 %) tai reiškia kad bankas visiškai legaliai gali paskolinti 10000 litų. Atėjo žmogus, kuris pasirašė skolos lapelį 10000 litų. Ir bankas jo sąskaitoje užrašė tą sumą tiesiog paprastu kompiuterio klavišų paspaudimu. Bankui tai oras, o žmogui realus pinigai. Kitą dieną jis nusipirko automobilį ir pinigai, buvo pervesti į kitą banką. Kitame banke atsirado indelis ir bankas padalinęs pinigus į rezervinius pagal santykį 1:9 į 1000 litų rezervas, o likusius 9000 vėl paskolina, kažkas vėl paima paskola užmoka už prekes ir padeda į trečią banką arba skirtumo nėra, netgi jei grįžtą į tą pati pirmąjį banką. Vėl santykiu 1:9 padedama į rezervą 900 litų, o 8100 litų vėl paskolina ir taip, jei tik atsiranda kas skolinasi ir kas nors išgryninęs neužkasa į žemę pinigai pasidaugina iki 100.000 litų. Taigi realiai jei bankas turėjo pradinę sumą 1111 litų 12 centų ir procesas vyksta ne viename banke, mūsų paimtų kreditų ir įsipareigojimų pagrindu bankai sukuria orinių pinigų 100.000 litų. Kitaip sakant, bankai perskolina mūsų pačių pasižadėjimus grąžinti paskolas. Ir teturėdami vos 1111 litų ,12ct. gali skolinti 100.000lt ir jei skolina už 5% palūkanų, tai gauna 5000lt pelno. Tai gaunasi jie ta savo tūkstantį skolina už 500% palūkanų. Ar jus taip nenorėtumėt? Padėję į sąskaitą tūkstantį litų po metų gauti 5000lt.? O Lietuvoje rezervas 1:25. Taigi orinių pinigų galima padaryti keturis kart daugiau. Bankai turi reikalavimą skolinti, ne daugiau kaip 90% visų banke esančių indėlių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai jie laikosi šių reikalavimų. Tačiau jei pažiūrėsime atidžiai pamatysime, 90% tų pinigų yra padaryti, iš oro (tai yra naudojantis dalinio rezervo principu). Lietuvoje dalinis rezervas 4%, t. y. santykiu 1:25, o tai reiškia, kad turint savų 250 litų visiškai legaliai gali skolinti 10000 litų ir tie pinigai, kuriuos sukuria pirmasis bankas antrame banke jau virsta indėliu. Jau patvirtinta, kad grynųjų Lietuvoje buvo 10 milijardų, o dabar virtualiose sąskaitose atsirado 100 milijardų. Kas atliko šitą emisiją? Įsivaizduokit, kad jums reikia daugiau vandens virtuvėje, vonioje ir tualete. Pagrindinis vandens įvadas pas jus vienas. Jus priraizgote krūvą papildomų vamzdžių tarpusavyje ir visaip kitaip ir prie kiekvienos atšakos pastatote po skaitliuką. Atitekančio vandens kiekis nuo to nepasikeitė, bet mokėti jau reikia pagal visų skaitliukų parodymų sumą. Taip deja veikia ir mūsų bankai. Ir kas atsitiks, kai už tą patį vandens kiekį, po viso šito pasidauginimo, reikės mokėti 10 ar net 100 kartų daugiau? ? ? Arba dar kitaip bankai išleidžia pinigus, mūsų skolų pagrindu. Taigi gaunasi taip, kad valstybė, išleidžia apie 10% procentų pinigų, o likusią dalį, – 90% atspausdina bankai tik ne kupiūromis, o elektroninių pinigų pavidalu. Šitie oriniai bankų išleisti pinigai ir sukelia infliaciją, nes bankų išleisti pinigai padidina pinigų masę dešimt ir daugiau kartų. Todėl būtina grąžinti teisę spausdinti pinigus valstybei, kitaip sakant bankai turėtų galėti skolinti tik tiek, kiek pinigų turi. Iš dalinio 4% rezervo reikia pervesti į 100% rezervą. Skolinti iš tikrų indėlių, o ne iš padaugintų paskolų. „Kiekvieną kartą kai bankas duoda paskolą, sukuriami nauji skolininko įsipareigojimai, nauja sąskaita ir nauji pinigai.“ (Graham F. Towers, Kanados banko valdytojas) „Pinigų sukūrimas banke toks paprastas, kad protas atsisako tuo patikėti.“ (John Kenneth Galbraith, ekonomistas) Kaip jie tai daro labai paprastai kai jus paimate paskolą 10000 litų bankas užrašo juos kompiuteryje ir perveda juos į jūsų sąskaitą. O jus užrašote pasižadėjimą juos grąžinti su palūkanomis tai yra, 10000 + palūkanos. Po to jūs perkate prekę, sumokate savo paskolos pinigais į kitą banką, kur yra pardavėjo sąskaita. Ten bankas padalija juos į privalomąjį rezervą santykiu 1:9 ir 9000lt skolina toliau. Kitam skolininkui užrašoma skola 9900lt, toliau 8100lt, skola 8910lt ir taip toliau, kol pasidaugina iki 100.000lt. Atrodytų, kad bankai skolina tik žmonių indėlius. Pagal reikalavimus bankai negali skolinti daugiau kaip 90%, negu yra jo sąskaitose. Tačiau jo sąskaitose ir yra tie iš oro pinigai, kuriuos bankas sukuria kiekviena kartą, kai kas nors paima paskolą. Kitaip sakant bankai gali sukurti tiek pinigų, kiek mes sutinkam paimti paskolų. Dar vienas labai svarbus dalykas, bankai sukuria tik tuos elektroninius pinigus, kuriuos mums paskolina. Bet jie nesukuria popierinių kupiūrų toms paskoloms grąžinti, o kuo labiau ir palūkanoms grąžinti. Tai iš kur paimti tuos popierinius pinigus kai reikia atiduoti bankui, jei mes patys negalima pinigų atsispausdinti? Įsivaizduokim, kad visas pinigų kiekis yra 100.000 litų. Tai reiškia, kad jeigu išskolinta 100.000lt už 10% palūkanų į rinką atgal, po 10 metų turi grįžti 200.000 litų. Tačiau papildomai niekas tų pinigų nesukūrė. Rinkoje ir toliau cirkuliuoja tik 100.000 litų, tai kaip grąžinti bankams tuos 200.000 litų, jei realiai tėra tik pusė šių pinigų. Tai akivaizdu, kad kažkas pradės bankrutuoti. Arba kitas variantas TVF (Tarptautinis Valiutos Fondas) mums duos savo popierinių pinigų ir, aišku, irgi už palūkanų procentus. Galime užrašyti paprastą formulę P – paskolinti pinigai, I – palūkanos, kurias reikia grąžinti (per dešimt metų turėtume grąžinti dvigubai). Turėtume atlikti tokį veiksmą: P = P + I, išeitų 100.000lt = 100.000lt + 100.000lt; Parodykit tokią lygybę antrokui jis jums atsakys ką apie jūsų matematikos žinias galvoja. Taigi visi pasiskolinę, neturi jokios net teorinės galimybės grąžinti paskolą. Tačiau, kadangi rinkoje jis ne vienas, todėl vyksta žaidimas „kol groja muzika“, t. y. kol bankai lengvai skolina, visi šoka. Kai "muzika nutyla", t. y. bankai nebedalina paskolų ir ima reikalauti grąžinti paskolas, visi skuba "užimti kėdes", t. y. grąžinti paskolas, tačiau, mūsų atveju, "kėdžių" užtenka tiktai pusei visų žaidėjų, kiti yra pasmerkti. Taip ir prasideda įmonių bankrotai, po to prasideda nedarbas. Kadangi paskolos atidėtos laike, katastrofos iš kart neįvyksta. Tačiau palūkanos išimamos iš bendrų cirkuliuojančių pinigų ir jos vėl perskolinamos. Tokiu būdu bankų pinigų dalis visą laiką didėja ir, kad neįvyktų krizė reikia visą laiką dar daugiau skolinti. Tačiau jeigu bankai nustojo skolinti, ar kitais būdais išima pinigus iš rinkos pvz. perveda į Švediją (Lietuvos atveju buvo pritaikyti abudu), tai prasideda ekonominė krizė. Tai yra klasikinis finansų magnatų modelis, jie tai vadina "avių kirpimu". Šis modelis buvo padarytas daug kart Amerikoje 1929 kai buvo didžioji depresija, tada buvo išimta 70% visos pinigų masės. Tas pats buvo pakartota 1930, 1940 ir t. t. Nežinau kaip jums, bet man atrodo, kad nenormalu, kad 90% visų cirkuliuojančių pinigų spausdina privačios bendrovės, taip vadinami komerciniai bankai.“Bijau, kad paprasti žmonės neapsidžiaugs sužinoję tai, kad bankininkai faktiškai sukuria pinigus. Ir jie kontroliuoja vyriausybes, ir jie laiko savo rankose tautų likimus.“ (Reginald McKenna, Chairm Midlando banko eksprezidentas) Daug kas iš jūsų pateiks tokį argumentą, kad mes nieko dabar negalim pakeisti. Net ES liepė iš konstitucijos išbraukti pinigų emisiją. Lietuvos centrinį banką valdo Europos centrinis bankas ir mes iš tolo negalim liesti komercinių bankų ar kaip nors įtakoti jų veiklą.“Duokit man galimybę išleisti ir kontroliuoti pinigus valstybėje ir man visiškai nesvarbu, kas rašo įstatymus.“ (Mayer Anzelm Rothschild, bankininkas) „Šita mintis šokiruoja, mes visiškai priklausomi nuo komercinių bankų. Kažkas turi duoti kiekvieną dolerį, esanti apyvartoje grynais ar negrynais. Jei bankai sukuria daug pinigų mes klestim, jei ne mirštam iš bado. Pas mus nėra pastovių pinigų. Kai matai visą šitą paveikslą, nesinori tikėti šita beviltiška padėtimi, bet taip yra.“ (Robert H.Hemphill, Federalinio rezervo kreditinio skyriaus vadovas). Atsakysiu paprastai visi atsimenam tą skandalą, kai Amerikoje buvo pagaminti raminantis vaistai, nuo kurių gimdavo vaikai be rankų, be kojų iš karto tai farmacijos firmai iškelti ieškiniai ir uždraustas šių medikamentų vartojimas. Valdantis šalį, taptų panašus į gydytojus kurie žinodami, kad vaistai sukels sunkiausius išsigimimus ir toliau lieptų mums vartoti šiuos baisius medikamentus. Jei tai prieštarauja mūsų nacionaliniam saugumui, turim tiesiai pasakyti, kad mes norime Lietuvą matyti kaip stiprią valstybę. Mes savo ekonomikos modelį turim kurti panašų į Azijos tigrų pavyzdį. Turime pasakyti, kad Europos sąjungos ekonomikos modelis yra nuodingas ir mums nepriimtinas. Nebijojom sovietų sąjungos tankų, stojom už laisvę, tai kodėl turėtume išsigąsti Europos centrinio banko? Pinigų leidyba turėtų būti gražinta Lietuvos valstybei. O ji turėtų šiuos pinigus leisti kurdama Lietuvos infrastruktūrą. Tiesti kelius, tiltus, atstatydama kultūros paveldą, sukurdama turizmo infrastruktūrą, pramogų centrus, sveikatingumo kompleksus, elektrines ir kitus reikalingus infrastruktūros objektus. Tokiu atveju šie pinigai kurtų bendranacionalinį turtą ir nesukeltų jokios infliacijos. „Gaunasi, kad mūsų pinigai atiduoti malonėn bankų kreditinėm operacijoms ir bankai duoda ne pinigus, o pažadus išmokėti pinigus, kurių jie neturi.“ (Irving Fisher, ekonomistas). Infliacija kiltų tik tada, jei valstybė per daug pinigų paleistų į vartojimą, bet tai turėtų kontroliuoti Lietuvos centrinis bankas, kuris dabar yra valdomas ne Lietuvos, o Europos centrinio banko. Jei nuolat didėja turtas, tai turi ir daugėti pinigų. Įsivaizduokime tokį supaprastintą modelį. Visas valstybės turtas – vienas namas, kurio vertė 1 milijonas. Lygiai tiek rinkoje ir cirkuliuoja pinigų tai yra 1 milijonas. Dabar mes dar pastatėm keturis, tačiau pinigų masė išliko ta pati. Turim turto už penkis milijonus, o pinigų tik vieną. Taigi akivaizdu norint, kad juos kažkas nupirktų turim padidinti pinigų masę penkis kartus, priešingu atveju jų niekas negalės įsigyti. Arba jų kaina turės būti po 200.000 lt. O jei mūsų pinigų leidimą/emisija atliks Europos centrinis bankas tai kam atiteks šis turtas? Valstybė su pinigų leidimo funkcija, turi elgtis protingai, – jų tiek išleisti, kiek reikia rinkai. Nejaugi mes negalime atsispausdinti popierėlių patys, jei sukūrėm turto, kuris padengia juos. Ar mums reikia tų popierėlių iš Europos? Daugelis sakys taip negalima reikia, kad pinigai būtų padengti auksu. Įsivaizduokit, kad aukso mes iš viso neturim... ir ką, kas keičiasi? Ar išnyko visos mūsų vertybės ir turtas: teritorija, pastatai ir pan.? Kaip vaikščiojom į darbą, taip ir vaikštom, kaip dirbom, taip dirbam, ir jei sukuriam materialinių gėrybių daugiau tai mes turtingi ir esam. Arba kitas pavyzdys visa jūsų aukso rezervą kažkas pavogė, bet jus saugyklą užeinat kartą į tris metus. Jei jį pavogė prieš dvejus metus, o jus tą laikotarpį gyvenote ir nieko nežinojote ir kasdien toliau ėjot į darbą, kūrėte materialines vertybes, tai jūsų padarytos materialinės vertybės nuo to niekur nepradings. Bus tik dingęs auksas, ir nebus iš ko auskarų pasidaryti. Mes galim savo pinigus kitaip padengti. Pvz., kol dar atominė elektrinė veikia ant šimto litų užrašyti padengta elektros energija 200 kilovatvalandžių. Ar padengti, žemės ūkio produkcija. Jeigu mes dabar galim išleisti valstybės garantuotas obligacijas ir duodam jas bankams, gaudami paskolas, tai kodėl negalim išleisti savo pinigų , ir nereiktų mokėti tų palūkanų komerciniams bankams? Išleisti savus pinigus, ne skolų pagrindu nėra kažkokia nauja ir labai radikali naujovė. Ta patvirtino keturi Amerikos prezidentai Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas, Endriu Džeksonas, Vanbiurenas ir Abramas Linkolnas. Tai buvo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje vienas iš geriausių pavyzdžių mažytė Prancūzijos pakrantėje esanti sala Gernsis. Ten buvo išleisti ne skolų pinigai, kurie buvo skirti apmokėti dideliems statybų projektams. Ir tai jau puikiausiai dirba jau 200 metų. Gernsis – tai gėlių ir daržovių šalis. Tai pats geriausias pavyzdys, kaip puikiai ir stabiliai veikia neskoliniai pinigai. Viskas prasidėjo 1815 kai reikėjo sugalvoti, kaip finansuoti naują šalies rinką, nes žmonės nebegalėjo pakelti naujų mokesčių. Vietinis pastorius pasiūlė revoliucinę idėją. Išleisti savo popierinius pinigus niekuo nepadengtus, o salos gyventojai sutiko juos naudoti prekyboje. Kad žmonės jais pasitikėtų ir plačiai paplistų, valstybė juos paskelbė,“ kaip gera priemonė mokėti mokesčiams“ Ši rinka juos tebenaudoja, nes jie neapdeda skolomis šitos salos valstybės gyventojų. Tuos du milijardus, kur dabar skirsim bankų palūkanom (valstybės skola komerciniams bankams 20 milijardų tuoj bus) įsivaizduokit būtume išskyrę socialinėms reikmėms. Dabar tie keli milijardai pereis bankams ir vėl reiks didinti mokesčius. Panagrinėkime kodėl kyla krizės, kai egzistuoja dalinio rezervo bankinė sistema. Jei vyksta nuolatinis skolinimasis, kiekvienais metais mums reikia didinti pinigų masę, tam, kad jų pakaktų palūkanoms apmokėti. Tačiau kuo daugiau kartų bankai perskolina neegzistuojančių pinigų, tuo labiau auga mūsų skolos (arba kuo daugiau išleidžia pinigų, tuo vis didėja palūkanų kiekis (kurio realiai niekas nesukuria) gaunasi, kad iš rinkos reikia išimti vis didesnę pinigų masę, kuri vėl yra mums paskolinama. Labai nevarginsiu pasakysiu tik tiek, kad skola dėl palūkanų visą laiką auga greičiau, negu paskolintų pinigų kiekis. Ir būtent dėl to įvyksta krizės, nedarbas, bankrotai, ne dėlto, kad žmonės blogai dirbo, o dėl defektuoto ydingo ekonomikos modelio. Visos krizės, nedarbas yra sąlygotos aukščiau aprašytos sistemos. Nes kiekvienais metais reikia sukurti vis daugiau paskolų tam, kad būtų galima sumokėti senąsias su palūkanomis. Ir tik atidėjimas laike neleidžia sistemai sugriūti iš karto. Bet ekonomika negali augti logaritmine kreive nes jei pvz. vienais metais augimas buvo 7%, tai kitais metais jau turim 107% ir nuo jų skaičiuosim 7% grafiškai gautume logaritminę kreivę. Citata: "Tas kas galvoja, kad ekonomikoje galimas logaritminis augimas yra beprotis arba ekonomistas" (Kenneth Boulding ekonomistas). Tai kaip spręsti šią problemą?Konkretus veiksmų planas: 1. Bankinėje sistemoje
Tuomet jie tikrai bus suinteresuoti įmonės klestėjimu, o ne įmonės bankrotu. Bankas mąsto panašiai taip: "Kas tas paskolos grąžinimas, daug naudingiau perimti dešimt kartų didesnės vertės įmonę. Kuri jau yra tikras turtas, o ne popierinis pinigėlis. Ir ačiū Dievui, kad vargana įmonė negali grąžinti paskolos, ta proga paimsim turtą ir tik praturtėsim." 2. Energetinėje sistemoje. Kontroliuoti energetinių monopolijų kainas kaip Amerikoje, nes šios prekės nėra rinkos prekės. Pasiaiškinkime kas yra rinkos prekė paimkim vadovėlį ir pažiūrėkim jos savybes.
Taigi akivaizdu elektra nėra rinkos prekė. Mes negalim jos niekuo pakeisti, pasirinkti prastesnės kokybės, sandėliuoti. Amerikoje norint pakeisti elektros kainą nors vienu procentu reikia senato sutikimo. O pas mus, kai mes turime savo atominę elektrinę, elektra dvigubai brangesnė negu Briuselyje. Aišku kai mokslininkai atras kaip pardavinėti elektrą lagaminuose, įgaus pirmuosius rinkos prekės požymius. 3. Valdymo sistemoje Du labai paprasti dalykai: a) Jokia sistema gamtoje negali egzistuoti, jei nėra atgalinio ryšio tarp jos veiklos rezultatų ir jos pačios gyvenimo kokybės. Įsivaizduokit jus automobilio vairuotojas. Vairuojate automobilį, jus nuolat turite įvertinti greitį, kelio, dangą, einančius praeivius per gatvę. Priešingu atveju jus galite ir automobilį sudaužyti ir pats žūti ir praeivius sužaloti. Bet egzistuoja grįžtamasis ryšis, jus puikiai žinote sužalojęs žmones sėsite į kalėjimą, ar nukentėsite finansiškai. O kas atsitiktų, jei nebūtų jokios jūsų atsakomybės už jūsų sukeltas pasekmes. Aišku dalis žmonių vairuotų atsakingai, o kitą dalis? O jeigu tu stovi už valstybės vairo ir žinai, kad už nieką nesi atsakingas? Taip yra ir Lietuvoje. Valdžia niekada neprisiima atsakomybės už tai ką jie daro. Taip neturėtų būti.(Tomas Maliauka) Taip ir mūsų valstybėje kiekvieno valdininko darbo kokybę reikia susieti su jo atlyginimu ir atsakomybe už gautą rezultatą. Kaip tą padaryti labai paprastai. (kas yra visose privačiose įmonėse, jų darbą reitinguoja rinka). Bet kuris darbuotojas parodęs blogus rezultatus rizikuoja būti atleistas, o valdininkas kuo rizikuoja? Net ir apsivogęs greičiausiai iš balos išlips sausas, jau nekalbant apie darbo kokybę. Valdininko darbo kokybės įvertinimas. Sukurti elektroninę darbo kokybės įvertinimo sistemą. Po apsilankymo valdiškoje įstaigoje, įvedęs savo asmens kodą prisijungimui įvertinate balais valdininko atlikto darbo kokybę. b) Antras dalykas – valdininkas kiekvieną dieną rašo trumpą ataskaitą ką nuveikė ir ataskaitos skelbiamos viešai. Toliau visi valdininkai gauna bazinį atlygį, o toliau pagal jo darbo rezultatus pritaikom koeficientą. Metų pabaigoje įvertinam:
Jei rezultatai geri, paliekam vadžioje ir išmokam premijas, jei ne – atleidžiam iš pareigų. Kai privatininkas atlieka valstybinį užsakymą jis dalyvauja konkurse, siūlo žemiausią kaina ir geriausią kokybę ir stengiasi atlikti užsakymą laiku. Valdininkas atėjęs į darbą irgi kasdien atlieka valstybinį užsakymą, tik jo darbo kokybės kontrolės mechanizmų nėra, tai ir rezultatai atitinkami patys matot. Japonijoje norint atidaryti parduotuvę reikia vienos dienos, o Lietuvoje? Reziumuojant yra keturi svarbiausi dalykai:
Galime nesigilinti į šiuos klausimus ir nebandyti nieko suprasti, bet tada mums nutiks, kaip atsitiko Amerikos prezidentui Vudro Vilsonui. Vudro Vilsonas 1913 pasirašė aktą apie federalinį rezervą`:“Aš pats nelaimingiausias žmogus, nesuprasdamas ką darau, aš sugrioviau savo šalį. Galingiausia industrinė valstybė yra skolų vergijoje. Nacionalinis augimas yra kelių žmonių rankose. Mes tapome beteise ir pavaldžia vyriausybe civilizuotame pasaulyje. Mes nesame valdžia, išrinkta liaudies valia, mes nesame jos valios reiškėjai. Mes esame valdžia, kuri pavaldi keletui žmonių.“ (Woodrow Wilson, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas 1913-1921) "Lupikavimas sugalvotas netiesos ir gimęs apgaulėje. Bankams priklauso visas pasaulis. Atsiimkime pasaulį atgal iš bankų savininkų rankų, bet jei neatimsime jiems teisės plunksnos brūkštelėjimu kurti pinigus tai jie pasaulį išpirks iš mūsų atgal į savo rankas. Paimkit iš jų šitą teisę ir visi didieji turtai, kaip mat išnyks ir pasaulis taps laimingesnis. Bet jei ir toliau norite būti bankų vergais ir patys apmokėti savo vergiją, tai palikit bankininkams teisę ir toliau kurti pinigus.“ (Sir Josiah Stamp, Anglijos banko direktorius 1928-1941. Savo metu antras turtingiausias Anglijoje žmogus.) „Jei valdžia finansiškai priklauso nuo bankininkų, tai valstybę valdo ne valdžia, o bankininkai. Ranka kuri duoda visada yra aukščiau tos rankos, kuri ima. Pinigai neturi tėvynės. Finansininkai neturi nei patriotizmo, nei sąžinės, jų vienintelis tikslas – pasipelnymas.“ (Napaleonas Bonopartas). Miltono Fridmano monetarinės reformos principaiI reikalauti, kad pinigus leistų tik valstybė (išimtinai)
II tokiais kiekiais, kad būtų stabilizuotas bendras kainos lygis
III be būtinos skolos privatiems asmenims
IV kad visas skolinimas būtų atliekamas tik privačių juridinių asmenų, išimtinai
V apsaugojimas privačios nuosavybės plataus paplitimo
Darius Baublys
dariusbaublys@gmail.com ▲
| ||||||||
| ||||||||