Ko vertos šiuolaikinės bevielio tinklo stotelės namų vartotojui? Pažintis su „Asus Lyra AC2200“ ir jos galimybėmis (Apžvalga)

Sprendimas tokiai problemai nuo seno aiškus - naudoti kelis bevielės prieigos taškus ir Ethernet kabeliais juos jungti nuo pagrindinio komutatoriaus, idealiu atveju kartu su atskiru kontroleriu. Tačiau kas, jei vedžioti tinklo kabelius būste keblu? „Ethernet over powerline“? Kai kuriais atvejais duomenų perdavimas elektros tinklu gali artėti prie 500 Mbps, bet tai nėra garantuotas rezultatas. Kiti įrenginių bevielio apjungimo būdai, tokie kaip WDS ar „wireless mesh“ taip pat naudojami gana seniai, tačiau nėra ypatingai paplitę dėl didelių greičio nuostolių ir, kai kuriais atvejais, sudėtingo konfigūravimo.

Visgi per pora praėjusių metų buvo išleista gana nemažai „wireless mesh“ sistemų iš skirtingų gamintojų, kurios žada tiek puikų padengimą, tiek ir duomenų perdavimo greitį. Šiandien apžvalgoje - kaip tik vienas toks kandidatas - „Asus Lyra“ bevielio tinklo sistema, žadanti pilną namų padengimą 802.11ac ryšio standartu.

Pakuotė ir komplektacija

„Asus Lyra“ - trijų bevielės prieigos taškų rinkinys, atkeliaujantis neišsiskiriančioje dėžutėje. Techninė informacija ant jos gana glausta. Viduje didžiąją dalį užima saugiai supakuoti trys „Lyra“ įrenginai ir jų maitinimo šaltiniai (12V, 2A), pradinio diegimo instrukcija, garantinė kortelė bei plokščias UTP kabelis. Nieko išskirtinio, tačiau komplektacija tikrai pakankama.

Žvilgsnis iš arčiau

Prisimenate anksčiau apžvelgtą ROG serijos GT-AC5300? Atrodė, jog antenos tuojau apsisuks, ir jis kaip robotizuotas voras nuropos savo keliais. „Lyra“ įrenginiai visiškai kitokie. Paprasta ir neįmantri forma, balta, labiau prie namų interjero derinti spalva ir jokių išorinių antenų. „Asus“ pozicionuoja „Lyrą“ kaip produktą paprastiems namų vartotojams, kuriems tiesiog reikia gero bevielio ryšio padengimo. Tiems, kurie galbūt norės „Lyra“ prieigos taškus laikyti tiesiog knygų lentynoje ar ant komodos miegamajame. Neutrali išvaizda šiuo atveju tikrai nekenkia. Į akis nekrenta ir kiekvieno įrenginio šonuose esantys mygtukai, skirti suporuoti įrenginį su kita „Lyra“ bei atstatyti gamyklinius parametrus.

„Lyra“ įrenginiai pagaminti iš plastiko, tačiau surinkti pakankamai tvirtai. Iki GT-AC5300 svorio vienai „Lyra'i“ trūksta beveik pusantro kilogramo, todėl atrodo, jog net ir kritimą nuo lentynos šis įrenginys išgyventų.

Kiekviena iš trijų „Lyr'ų“ atrodo beveik identiškai. Sakydamas beveik turiu omenyje, jog pagrindinis „Lyra“ įrenginys šalia savo dviejų 1 Gbps Ethernet prievadų bei maitinimo lizdo, turi mėlynos spalvos lipduką, žymintį, jog tai yra pirminis įrenginys, kuris bus atsakingas už tinklo konfigūravimą, ir prie kurio jungsis likę du įrenginiai.

Galbūt pažiūrėjus į „Lyra“ stoteles gali kilti klausimas, kam kiekvienai jų reikalingi du RJ45 lizdai? Pagrindinis įrenginys bet kokiu atveju turės interneto ryšį gauti kabeliu (galimybės paprastai prijungti), todėl pirmasis prievadas atliekia WAN tinklo lizdo funkciją. Prie antrojo galima jungti kompiuterį ar komutatorių ir naudotis laidiniu vidiniu tinklu (LAN). Prie antrinių įrenginių taip pat galima prijungti kompiuterius ar kitus vidinio tinklo įrenginius, neturinčius bevielio tinklo adapterio.

Vienas dalykas, kuris užklius tiems, kurie prie savo bevielio maršrutizatoriaus turi prijungę išorinį kietą diską ar spausdintuvą, yra USB lizdo nebuvimas. Nors „Lyra“ pristatomas kaip pilnas namų bevielio tinklo sprendimas, iki šiol tiesiog prie maršrutizatoriaus išorinį kietą diską jungę vartotojai turės arba su „Lyra“ naudoti savo senąjį maršrutizatorių su USB prievadu, arba ieškoti kitų sprendimų.

Tačiau be anksčiau išvardintų priežasčių, „Asus“ su naujausia „Lyra“ programinės įrangos versija taip pat papildė įrenginių funkcionalumą nauja galimybe - apjungti įrenginius Ethernet kabeliu. Kadangi ši funkcija kol kas tik „beta“ lygmenyje, testuojant ji nebuvo išmėginta, tačiau malonu, jog ir po išleidimo gamintojas plečia produkto funkcionalumą. Visgi tokio sprendimo išpildymui kiek trūksta PoE palaikymo aparatinėje dalyje.

Įjungus „Lyra“ įrenginį, viršutinė jo dalis nušvinta. O priklausomai nuo šviesos diodų spalvos galima spręsti apie dabartinę įrenginio būseną. Spalvų kodai paaiškinti vartotojo vadove. Tiesa, normalaus veikimo metu „Asus“ palieka galimybę apšvietimą visiškai išjungti.

Specifikacijos

Žemiau pateikiamos vieno „Lyra“ įrenginio specifikacijos iš gamintojo tinklapio.

Kaip matote iš specifikacijų, maksimalus teorinis duomenų perdavimo greitis tarp kliento ir „Lyra“ yra 867 Mbps. Jau anksčiau minėjau, jog, kiekvieno „Lyra“ įrenginio antras 5 GHz antenų rinkinys skirtas išskirtinai tik atskiro duomenų perdavimo kanalo tarp „Lyra“ įrenginių sukūrimui. MU-MIMO turėtų užtikrinti, jog visi trys įrenginiai bendraudami tarpusavyje gautų pakankamą eterio laiką.

„Lyra“ įrenginio viduje veikia populiarus IPQ4019 SoC iš „Broadcom“. Jame integruotas 4 branduolių „Cortex A7“ procesorius nuteikia pozityviai prieš spartos testavimą. Kiekvienas įrenginys taip pat turi 256 MB RAM ir 128 MB flash atminties.

„Asus“ taip pat žada, jog vienas įrenginys pajėgus WiFi ryšiu padengti namus, kurių plotas siekia iki 180 m², du įrenginiai jau gali padengti 370 m² ploto namus, o trys - jau net 550 m² ploto namus. Skaičiai tikrai įspūdingi, tačiau juos taip pat reikėtų priimti atsargiai, mat jie panašūs į optimistinius geriausio atvejo scenarijus.

Vartotojo sąsaja bei konfigūravimas

Be įprastos grafinės HTML vartotojo sąsajos, primenančios bemaž visus dabar leidžiamus „Asus“ įrenginius, gamintojas siūlo „Lyra“ įrenginius konfigūruoti ir „Android“ arba IOS skirta programėle, kuri, tenka pripažinti, pirminiam įrenginių konfigūravimui tinka gana neblogai. Prie „Lyra“ įrenginio telefonas jungiasi Bluetooth ryšiu, leidžia sukonfigūruoti įrenginį pirminiam naudojimui, rodo tinklo topologiją bei ryšio statistiką.

Pirminio konfigūravimo vedlys prijungus prie įrenginio kompiuterį kabeliu grafiškai yra panašesnis į programėlę, tačiau po pirminio konfigūravimo pasitinka pažįstama melsvai pilka grafinė vartotojo sąsaja. Dauguma įrenginio funkcijų labai panašios kaip ir anksčiau apžvelgto GT-AC5300 bevielio maršrutizatoriaus. Tiesa, čia nerasime visos gausybės „gaming“ funkcijų, dėl ko bent jau aš labai neliūdžiu. Visos kitos funkcijos, kokių galima tikėtis iš namų maršrutizatoriaus, čia tikrai yra, įskaitant ir dažname „Asus“ maršrutizatoriuje esantį IPS variklį iš „Trend Micro“ ir netgi galimybę „Lyra“ valdyti per „Amazon Alexa“. Tiesa, pastaroji funkcija atsiranda tik su naujausia programine įranga.

Sukonfigūravus pirmąją „Lyr'ą“ galima prijungti ir likusias. Tai nesunkiai pavyksta padaryti ant pagrindinės ir naujųjų „Lyr'ų“ paspaudus apjungimo mygtukus. Naujų įrenginių „suporavimas“ trunka apie pora minučių. Per šį laiką naujas įrenginys gauna visus reikalingus nustatymus iš pirmojo ir tampa pilnaverte bevielio tinklo dalimi be jokio papildomo konfigūravimo.

Pakeitus įrenginių išdėstymą, „Lyra“ stotelės pačios nusprendžia, kuris įrenginys su kuriuo turi geresnį ryšio signalą ir gali dinamiškai pakeist įrenginį su kuriuo bendrauja. Tiesa, bandant stoteles susidarė įspūdis, jog įrenginiams labiausiai patinkantis scenarijus yra kai abu šalutiniai įrenginiai jungiasi prie pagrindinio, net jei atstumas nuo vieno šalutinio iki kito šaltutinio „Lyra“ įrenginio yra gerokai mažesnis nei iki pagrindinio. Tiesa, tai pastebėta testuojant nedideliame bute, kur nepavyko rasti vietos, kur du „Lyra“ įrenginiai negalėtų sėkmingai bendrauti vienas su kitu.

Atlikdamas spartos matavimą susidūriau su šiokia tokia problema: 50 m² ploto nesiekiantis butas nėra pakankamai erdvus bandant sudaryti grandinėlę iš trijų įrenginių, todėl rezultatuose matysite pralaidumą su vienu ir dviem „Lyra“ įrenginiais. Tiesa, naudojant du įrenginius pateikiami rezultatai su skirtingais antrojo „Lyra“ įrenginio atstumais. Vienu atveju jis arčiau pirmojo „Lyra“ įrenginio, kitu - arčiau kompiuterio bevielio adapterio.

Testavimui panaudotas kompiuteris su „OCZ ARC 100“ (240 GB) SATA SSD kaupikliu ir „Realtek“ 1 Gbps tinklo plošte bei kompiuteris su WD „Black“ (256 GB) NVMe SSD kaupikliu ir „Intel CT1000“ 1 Gbps tinklo plokšte. Apkrova buvo generuota „IPerf“ (v 3.1.3) įrankiu bei tiesiog kopijuojant failus SMBv3 protokolu. Bevielio ryšio testai atliekami naudojant „TPLink Archer T9e“ PCI-E tinklo adapterį. Kadangi įrenginiai testuoti tomis pačiomis sąlygomis, šalia rezultatų pateikiami ir „Asus GT-AC5300“ maršrutizatoriaus bei „Mikrotik wAP AC“ prieigos taško rezultatai.

Testavimo metu naudota naujausia buvusi „Asus“ programinė įranga (3.0.0.4.382.11389).

Rezultatai

Rezultatus pradeda Ethernet pralaidumo rezultatai, kurie nekelia abejonių, jog „Lyra“ tikrai gali susidoroti su 1 Gbps srauto transliavimu.

Nors dauguma atvejų ji nusileidžia GT-AC5300 ar RB750Gr3, tačiau tikrai gali būti naudojama kaip pagrindinis maršrutizatorius net turint 1 Gbps spartos internetą namuose.

2.4 GHz bevielio ryšio rezultatai kiek nuviliantys. Taip, 2.4 GHz dažnių juosta po truputį apleidžiama, tačiau „Lyra“ pagal savo charakteristikas neturėtų atsilikti nuo kitų dalyvių rezultatų.

5 GHz pralaidumas naudojant tik vieną „Lyra“ įrenginį yra ganėtinai neblogas. Paprastai 2x2:2 konfigūracijos WiFi įrenginiai su maksimaliu teoriniu 867 Mbps pralaidumu realybėje demonstruoja apie 400 Mbps realų geitį. Maždaug tokių rezultatų sulaukiama ir iš „Asus Lyra“.

O dabar kiek įdomesni testai su dviem tarpusavyje apjungtais „Lyra“ įrenginiais. Kaip jau minėjau, testuojant buvo keista tarpinio „Lyra“ įrenginio lokacija perkeliant jį arba arčiau pirminio „Lyra“ įrenginio, arba arčiau kompiuterio su bevielio tinklo adapteriu.

Šio testo rezultatai pasako gana nemažai. Pirmiausia - geros žinios. Pastačius antrinį „Lyra“ įrenginį šalia kompiuterio WiFi imtuvo, maksimali sparta nukrenta tik nepilnus 7%. Puikus rezultatas. Toliau matome kaip stipriai keičiasi rezultatai tolinant antrinę „Lyra“ stotelę nuo kompiuterio WiFi imtuvo. Sparta krenta daugiau nei dvigubai. O jei antrinės stotelės nenaudojame, tada greitis nesiekia 100 Mbps. Taigi išvada paprasta - renkant vietas „Lyra“ įrenginiams namuose reikėtų jiems parinkti vietas arčiau klientų. Didelė sparta tarp „Lyra“ stotelių užtikrinama ir esant didesniam atstumui tarp jų.

Nors per bemaž savaitę laiko neturėjau jokių problemų su „Lyra“ ryšio kokybe, tačiau įrenginį pradėjau testuoti su viena versija senesne programine įranga, su kuria vienas iš dviejų bandymams naudotų kompiuterių niekaip nepavyko prisijungti prie svečių tinklo, nors pagrindinis bevielis tinklas veikė be problemų. Tik po programinės įrangos atnaujinimo ši problema išsisprendė. Taigi priminimas su bevieliais maršrutizatoriais problemų turintiems vartotojams - patikrinti produkto internetinį tinklapį, kur gali laukti problemas išsprendžiantis pataisymas.

Didelėmis elektros sąnaudomis „Lyra“ taip pat neišsiskyrė. Darbinis įrenginio režimas - mažiau nei 7 vatai.

Išvados

Pirmiausia, tai pirmas mano „wireless mesh“ sprendimas, kurį man teko bandyti. Ir jei lyginsime jį su nišiniais sprendimais, kai žūtbūt reikia sujungti dvi nutolusias bevielio tinklo stoteles naudojant WDS tiltą, „Lyra“ yra nepalyginamai patrauklesnis ir paprasčiau konfigūruojamas. Atskiros antenos duomenų perdavimui ir prieigos taškų apjungimui tarpusavyje leidžia išsaugoti didžiąją duomenų perdavimo spartos dalį, kuri svyruoja apie 400 Mbps. Tikrai neblogas rezultatas, ypač turint omenyje deklaruojamas specifikacijas.

Panašu, jog „Lyra“ ir toliau progresuoja. „Asus“ paskutinėje programinės įrangos versijoje pridėjo ir galimybę prieigos taškus apjungti kabeliais, pora pastebėtų „bug'ų“ taip pat buvo pašalinta, ir su naujausia programine įranga įrenginiai problemų nekėlė. Visgi įrenginiui tikrai nepamaišytų bent vienas USB lizdas. Vien dėl šio prievado kai kurie potencialūs „Lyra“ pirkėjai turės pasilikti (arba įsigyti) atskirą maršrutizatorių ir „Lyra“ naudoti tik kaip bevielio tinklo stoteles.

Trijų „Lyra“ įrenginių komplektas Lietuvoje kainuoja per 450 €. O tai tikrai nėra mažai. Tiesa, maždaug ties 300 - 450 € riba rikiuojasi ir analogiški produktai iš kitų gamintojų arba trys atskiri spartūs 802.11ac prieigos taškai. Visgi netestavus kitų sprendimų sunku kalbėti apie geresnį ar blogesnį kainos/spartos santykį.

Taip, Ethernet kabeliu jungiamų bevielės prieigos taškai ir toliau lieka pačiu patikimiausiu būdu padengti dideles erdves, tačiau tai tikrai malonu matyti, jog, nors ir turėdami kur tobulėti, tokie įrenginiai kaip „Lyra“ taip pat gali labai gerai susidoroti su užduotimi bei nereikalauti sudėtingo konfigūravimo.