Įsivaizduokime, kad esame teatre. Žiūrėjome spektaklį. Prieš porą akimirkų spektaklis pasibaigė ir jis tikrai nebuvo pats įspūdingiausias. Visgi kai kam jis patiko – mergina sėdėjusi porą eilių prieš jus atsistoja ir pradeda garsiai ir įnirtingai ploti. Ji pažiūri į greta sėdintį vaikinuką ir jam kažką pasako. Kad ir ką ji sakė, žodžiai suveikė labai gerai – dabar jau ir vaikinukas stovėdamas ploja. Dar keli žiūrovai susimasto, kad jei plojančių bus tiek mažai, tai aktoriai labai nusimins, ir taip pat pradeda ploti. Juos atlydėjusiems žmonėms pasidaro nejauku tik sėdėti, tad ir jie prisideda plojimais. Po kelių akimirkų jau ir jūs stovėdami plojate, nors spektaklis jums nelabai tepatiko. Kodėl? Į šį klausimą stengsiuosi atsakyti įvairiais pavyzdžiais, bet pradėsiu nuo trumpos istorinės apžvalgos.