Dailės terapija: disciplinos formavimasis ir pritaikymas (Konkursinis straipsnis)

Teorinių apraiškų buvo ir menininkų pasisakymuose romantizmo klestėjimo metu (XVIII a. Pab. – XIX a. I pusė). Menininkai deklaravo, jog menas, kaip vienas iš saviraiškos būdų, yra terapinė priemonė atsisakant verbalinio kontakto. Akivaizdu, kad psichologija dailės terapijos disciplinos formavimosi periode buvo dominantė. Dėka psichologijos, kaip atskiros disciplinos vystymosi ir naujų teorijų įvedimo atsirado humaniškas požiūris į psichinių problemų gydymą, o S. Freud‘as ir kiti psichoanalitikai, susidomėję kitais gydymo būdais suvokė, jog subjekto problemos yra visiškai neatsiejamos nuo simbolių, sapnų ar fantazijų. Žinoma, kad dailės teraijos disciplinos teorizavimas ir tyrimų pagrindimas nebuvo lengvas.

Chronologiškai stebint dailės tyrimų teorinę įvykių raidą galima atkreipti dėmesį, jog 7 dešimtmetyje pasirodė pirmieji žurnalo „Biulletin of Art Therapy“ numeriai, kuriuose jau buvo pristatomos tyrimų galimybės ir pritaikomumas. Tai paskatino dailės terapeutus vienytis ir pastarojo žurnalo pavadinimas buvo pakeistas į „American Journal of Art Therapy“. 8 dešimtmetis tarsi tapo lūžiu dailės terapijos srityje, nes tuo laiku dailės terapijos studentai, turėdami meninį išsilavinimą, įgavo ir XX a. vid. psichologinių žinių, susiedami jas su vizualaus meno pritaikomumu. Ši studijų forma tapo priimtina ir Europoje. 9 dešimtemtis tapo tarsi atokvėpiu naujai disciplinai. Amerikos dailės terapijos asocijacija pradėjo pbulikuoti žurnalą „Art Theraphy: Journal of the Americna Art Theraphis Association“, kuriame vis dažniau buvo pristatomi tyrimų metodai, rezultatai. Teoriniai veikalai tapo prieinami platesnei auditorijai.Šiuo laiku išsikristalizavo problema, kad tyrimų metodologija turinti būti patvirtina, nes dauguma taikytinų metodų socialiniuose ar medicinos moksluose buvo nepriimtini ir traktuojami kaip netinkami būdai tyrimams. Šio dešimtmečio problemai išryškėjus buvo imtasi veiksmų išgryninant ir įteisinant metodus. Metodų pritaikomumo chronologijoje viskas vyko palaipsniui, taip tik 10 dešimtmetyje Amerikos ir Didžiojoje Britanijoje, nors joje dailės terapija egzistavo nuo penkto dešimtmečio, dailės terapija susijungė ir tapo vientisa. Plačiau sklido literatūra ir 1992 m. buvo išleista prima dailės terapijos tyrimų knyga, nors literatūros aprašančios dailės terapijos principus, galimybes, procesus buvo ir anksčiau. Šių įvykių sekoje dalyje Europos ir Amerikoje tapo aišku,  jog dailės terapijos taikomumas yra naudingas ir prisideda prie pacientų gyjimo proceso skatinimo.

Ši disciplina tarsi viena vertus yra nedirektyvus dailės mokymas, kita vertus – psichoterapija pasitelkiant dailę. Ruošiant specialistus Didžiojoje Britanijoje buvo manoma, kad meninis išsilavinimas neturi būti privalomas, o dailės studentams trūksta socialinių įgūdžių tapti įsivaizduojamo modeliu atitikmeniu. Tačiau formuojant dailės terapeuto, kaip specialisto modelį taip ir nebuvo aišku koks jis turėtų būti. Specialisto įvaizdžio formavimosi pradžioje tarsi buvo siekiama gerų psichologijos žinių, įžvalgos, bei palčių dailės istorijos žinių. Akivaizdu, kad samprata kito ir jau aštuntajame dešimtmetyje buvo iškelti aiškūs tikslai (vienas iš jų - pasiekti konkrečių gydomųjų arba korekcinių rezultatų – pavyzdžiui, geresnio rankų judesio miklumo po traumos ar ligos). Jau nuo devinto dešimtmečio natūraliai pakito samprata ir vienas iš pagrindinių akcentų ruošiant dailės terapeutus virto reikalavimu, kad potencialūs terapeutai jau turėtų meninį išsilavinimą ir imta iš stojančiųjų reikalauti suprasti praktinę meninės veiklos reikšmę savo pačių tobulėjimui. Taip pat buvo suformuoti tikslai siekiant įkurti tinkamus dailės terapijos taikymo kabinetus. Pagrindiniai tikslai: saugi aplinka, galimybė saugiai komunikuoti (būti išgirstam, priimtam), galimybė kurti ir atsipalaiduoti, galimybė eksperimentuoti, asmens „saugotojo“ buvimas. Šiuo metu plačiai paplitęs modelis yra praktikos ir teorijos samplaika, kuriame yra daug menų ir medicinos.

Trumpai apžvelgiant dailės terapiją, kaip veikimo ir galimybių modelį toliau tekste pateikiamas pavyzdys apie terapijos taikymą vaikams. Vaikai, tai tokia socialinė grupė, kuri neturėdama savivaržos jausmo yra nuolatos linkusi kurti ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės. Pats veiksmas, piešimas, tapymas, lipdymas, ypatingai neįgaliems, padeda lavinti loginį, erdvinį bei pasaulio pažinimą, kompensuoja sutrikusias funkcijas, formuoja bendravimo įgūdžius, stiprina socialinę adaptaciją, sukuria pilnavertiškumo jausmą, panaikiną baimę būti savimi. Vaikams taikant dailės terapijos laisvojo piešimo metodą, kuris ir taip sudaro galimybę išreikšti vidinius konfliktus, tai dar ir pats procesas veikia atpalaiduojančiai, sukuria galimybę diskomforto problematiką iškristalizuoti neverbaliniu būdu, patenkina pripažinimo ir saviraiškos poreikius. Analizuojant kontekstualiai dailės terapijos taikymą vaikams, dera paminėti ir Nyderlandų patirtis. Nyderlanduose dailės terapija dažnai taikoma pataisos namuose. Jos pagalba siekiama padėti paaugliams suprasti vidinius konfliktus, išlieti emocijas kūrybos procese ir taip mažinti negatyvą sociume. Dailės terapija, kaip terapija, struktūrizuota, turinti savo taisykles bei siekianti užsibrėžtų tikslų ne tik emociniam stabilumui siekti, bet ir lavinti fazinius sutrikimus – veiksminga.