Bendroji astronomija ir astrofizika
.


Litis – vienas iš trijų cheminių elementų, egzistavusių beveik nuo pat Visatos atsiradimo. Pirmąsias kelias minutes po Didžiojo sprogimo Visatoje vyko termobranduolinės reakcijos, kurių metu susiformavo vandenilis, helis, truputis ličio ir berilio; tiesa, pastarasis greitai išnyko, skildamas į tą patį litį.


Mokslininkai pateikė naują pasaulio pabaigos scenarijų. Helsinkio, Durhamo ir Tulūzos universitetų mokslininkai, naudodamiesi NASA „Hubble“ ir Europos kosmoso agentūros „Gaia“ kosminių teleskopų duomenimis, modeliavo, kaip per ateinančius 10 mlrd. metų vystysis Paukščių tako ir Andromedos galaktikų kelionė viena kitos link, skelbia eurekalert.org.


Saulės sistemos pakraščiai – labai menkai ištirtas erdvės regionas. Ten apstu įvairaus dydžio kūnų, kurie tokie blausūs, kad aptikti juos be galo sudėtinga. Bet kartais visgi pavyksta.


Mokslininkai tyrinėja galimybę sąmoningai „užkrėsti“ Enceladą mikroorganizmais eksperimente, kuris galėtų suteikti novatoriškų žinių apie biosferų formavimąsi kituose dangaus kūnuose. Saturno palydovas rodo gyvybės egzistavimo požymių, o naujos misijos bus skirtos tirti, kaip mikroorganizmai plinta požeminiame vandenyne.


ESA teigimu, tokio kosminio luito priartėjimas prie mūsų planetos – ne dažnas įvykis kosmoso stebėjimų istorijoje.


Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) pastebėjo tolimiausią iki šiol stebėtą galaktiką – ir dar kartą pagerino savo paties rekordą.


Marso kalvų ir kopų šlaituose dažnai pastebimi tamsūs dryžiai. Kai kurie atsiranda staiga ir vėliau, po truputį blankdami, išlieka metus ar net dešimtmečius. Kiti ir susiformuoja, ir išnyksta greitai, priklausomai nuo metų laiko. Pastarieji dažnai atsiranda vis tose pačiose vietose, todėl vadinami atsikartojančiomis šlaitų linijomis.


Tyrimo autoriia neatmeta galimybės, kad jie gali susidurti su kokio nors dar nežinomo reiškinio pavyzdžiu.


Astronomai aptiko paslaptingą objektą, iš kosmoso gelmių skleidžiantį keistus signalus, ir jie neturi jokio supratimo, kas tai yra.


Jupiteris, kaip ir Žemė, turi magnetinį lauką. Į jį patekusios krūvį turinčios dalelės nukreipiamos ašigalių link, kur atsitrenkia į atmosferą ir sukelia pašvaistes. Kaip ir Žemėje, pašvaistes gali sukelti Saulės vėjo pliūpsniai.


Įsivaizduokite, diena iš dienos gyvenate sau įprastą gyvenimą, kol sužinote, jog kažkur, galbūt net ne mūsų visatoje, yra jūsų klonas. Ir ne šiaip klonas, o visiškai priešingas jūsų dvynys – „anti-jūs“, kuris valgo „anti-maistą“, kvėpuoja „anti-oru“, galbūt rezga „anti-planus“, o ir toji visata yra sudaryta visai ne iš mums pažįstamų dalelių, o jų priešingybių. Skamba kaip mokslinė fantastika? Tiesa, tačiau ne be išimčių.