Dailės terapija ir valgymo sutrikimai

Pats dailės procesas grindžiamas prielaida, kad esminės žmogaus mintys ir emocijos, kylančios iš pasąmonės, išreiškiamos veikiau vaizdais, o ne žodžiais [2]. Dailės terapija apjungia psichologinius, fizinius, kognityvinius, dvasinius pojūčius, kurie nuolatos vystomi ir apjungiami tarp kliento, terapeuto bei meno kūrinio. Pastaraisiais metais į įvairias mokslo sritis buvo integruotos naujos disciplinos, tame tarpe ir dailės terapija buvo integruota į gydymo procesą, taikomą valgymo sutrikimų turintiems asmenims [3]. Jos taikymas valgymo sutrikimų turintiems asmenims yra naudingas tuo, kad leidžia vengti tiesioginio verbalinio komunikavimo, daugiau naudotis simbolių kalba, saugiai išreikšti savo emocijas. Dažnu atveju dirbant su valgymo sutrikimų turinčiais asmenimis pastebima, kad diskutuojant apie kūną, jo suvokimą, reikšmę, pacientams pritrūksta verbalinių išsireiškimų, tad dailės terapijoje pati dailė yra pagalbinis būdas papildant išsireiškimų skalę [4]. Meno terapeutas gali tiesiogiai spręsti apie jo emocinę būklę stebėdamas jo kūno kalbą, reakcijas į analizuojamas temas kūrybos proceso metu [5]. Dailės terapija kaip terapija dėl kai kurių savo ypatumų yra tinkama valgymo sutrikimų turintiems asmenims dėl to, jog intensyvios dailės terapijos metu klientas gali perkelti savo dėmesį nuo savo esamos situacijos į kūrybinį procesą ir tokiu būdu saugiai žvelgti į savo esamą situaciją iš šalies. Analizuojant kliento sukurtą situaciją dailės terapija tampa realybės atspindžiu (1 pav.), t.y. dažnai valgymo sutrikimų turintys klientai vengia atvirai aptarinėti savo situacijas ir dažnai meluoja, o po kelių užsiėmimų, kuriuose dominuoja kūrybinis procesas, klientai pasąmoningai atsiveria [2]. Vienas iš svarbių aspektų valgymo sutrikimų ir dailės terapijos santykyje – emocijos. M. J. Rust [6] stebint klientus, turinčius valgymo sutrikimų, tapo aišku, jog dalis jų turi problemų su emocijų valdymų ir nuolatiniu jų neigimu. Analizuojant mokslinę literatūrą pastebėta, jog dailės terapija taikoma klientams, turintiems valgymo sutrikimų, jų emocijas įprasmina, jos įgauna pavidalą ir tampa kūriniu, kurį terapijos metu galima analizuoti, išgyventi emocijas jų neslepiant, pripažinti. Meno kūrinys gali padėti susigyventi su emocijomis, kurių buvimą klientas visiškai neigė ar traktavo kaip netinkamai interpretuojamas. Sukurtas meno kūrinys gali būti laikomas emocijų veidrodžiu dėl to, jog „emocinis veidrodis“ yra dinamiškas aplinkoje. t.y. meno kūrinys virsta dinamišku objektu perteikiančiu atspindį [1]

Meno kūriniai ir kūrybinis procesas labai svarbus valgymo sutrikimų turintiems ir dėl to, jog kūrybinio proceso metu sukuriama saugi aplinka. Suformuotoje saugioje aplinkoje klientas gali atrasti naujų sąveikų tarp savęs ir aplinkos, o tuo pačiu jas patikrinti. Kūrybiškumas saugioje aplinkoje virsta tarsi dvifunkciniu reiškiniu (2 pav.) – fantazijos, baimės ir vizijos virta įprasmintais objektais, kurie yra atpažįstami arba sukurti objektai, jie gali tarnauti kaip pasipriešinimo įrankis. Kiekvienas kliento sukurtas „pasipriešinimo įrankis“ gali tapti vienu iš kelių į gijimo pasaulį. Kaip yra užsiminęs E. Warrnier, kūryba saugioje aplinkoje gali tapti panaši į Pandoros skrynią, nes ši klientų grupė yra ypatinga tuo, jog ji turi suprasti, jog pravėrusi skrynią jie atranda du savo kelius, kurie veda tiek į kūrybines paieškas, tiek į destrukciją ir tik jų savimonė gali vesti produktyvaus gijimo linkme [1]. Dauguma autorių rašo, jog šis dvilypumas gali būti daug naudingesnis bei lankstesnis, nes apjungia kūną, kūrybiškumą bei verbalinę diskusiją. Dažnu atveju taikant dailės terapijos metodus valgymo sutrikimų turintiems reikia suteikti galimybę eksperimentuoti vietoj įprastų kūrybinių priemonių duodant maistą. Kūrybinis procesas svarbus tuo, kad jis gautą rezultatą leidžia keisti: karpyti, plėšyti, taškyti ar esant poreikiui apverkti, to pasėkoje rezultatų keitimas emocinio proveržio dėka tampa nauju kūrybiniu fragmentu ar inspiracija.

Plačiau kalbant apie konkrečią piešimo specifiką sergant valgymo sutrikimais norisi apsistoti ties žmogaus vaizdavimo specifika su specifiniais kūrybos elementais. Piešiama žmogaus figūra dažniausiai vaizduojama su rūbu tinkančiu tiek vyrui, tiek moteriai, tam, kad nereiktų vaizduoti lyties (3 pav.). Taip pat pastebima, kad žmogaus figūroje stinga lytiškumo bruožų, tokių kaip krūtys ar klubai, ar siauresnis liemuo nei klubai. Piešinio lytį padeda identifikuoti menki elementai tokie kaip plaukai ar papildomas aksesuaras. Dažniausiai vaizdinys, kurį kuria paauglės ar vyresnės moterys, būna labai primityvus, vaikiškas, mažai smulkių ar puošnių elementų. Pastebėta, jog žmogaus figūra turi tris arba mažiau detalių. Dažniausiai pasitaikančios detalės – viena iškirptė, diržas, rankovių linijos, kelnės, suknelės arba sijono klostė. Taip pat pastebima, jog ši pacientų grupė figūros galvą vaizduoja labai vaikiškai, t.y. pilnas apskritimas, o veido bruožai žymimi tik taškeliais arba apskritimais. Kūną vaizduoja liekną, dažniausiai to paties pločio kaip galva arba siauresnį[8]. Patys kūriniai labai dažnai būna mažo formato bei blankūs [7]. Tendencija į mažą figūros dydį atspindi asmens socialinę atskirtį.

Dailės terapija suteikia galimybę neverbalinei komunikacijai su kitu žmogumi, taip pat praturtina pacientų žodyną bei išsireiškimus, trukdo klientui meluoti. Dailės terapija yra puikus įrankis, kurio dėka valgymo sutrikimų turintys klientai gali dirbti su savo emocinėmis būsenomis, santykiais su aplinka, tai įrankis, kuris suteikia galimybę daugelį problemų išgyventi čia ir dabar. Klientams dailės terapija naudinga dėl savikontrolės, nepriklausomos saviraiškos, refleksijų, diskusijų, faktų konstatavimo, sąmoningo santykio su aplinka.

1.      Beck Elizabeth Helen, Art therapy an eating disorder male population: A case study, Dexel University, magistro darbas, 2007.

2.      Dalley Tessa, Įvadas. In: Dailė kaip terapija, Vilnius: Apostrofa; 2005, p. 12.

3.      Dokter Ditty, Arts Therapies and Clients with Eating Disorders, Bristol, 1995

4.      Mostauskis Stasys, Lukošaitytė Rūta, Markevičiūtė Vaida, Dailės terapijos įtaka valgymo sutrikimų turinčių asmenų kūno suvokimui, Slaugos ir reabilitacijos konferencija, 2014.

5.      Rehavia-Hannauer, D. (2003). Identifying conficts of anorexia nervosa as manifested in the art therapy process. The Arts in Psychotherapy, 30, 137-149.

6.      Rust Mary – Jayne, Art therapy in the treatment of women with eating disorder, In: Art therapy a handbook. Great Britain: Marston Book Service; 2000. p. 155 – 173.

7.      Thomas Antoinette, Getz John, Smith Justin, Rivas Elaine, Anorexic house – tree – person drawings. In: Drawings in assessment and psychotherapy reaserch and application. New York. 2014, p. 77 – 93.

8.      Thomas Antoinette and Handler Leonard, Drawing in assessment and psychotherapy, Routledge, 2014, p. 77 - 93