Mirtinas bučinys. Ar taip gali būti? (Konkursinis straipsnis)

Taip, atsakys jums gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas, gali. Taip nutinka dėl grėsmingiausios žmogaus gyvybei alerginės ligos – anafilaksijos, nors tai pasitaiko tikrai nedažnai  Turbūt, mažiausiai bent kartą per metus Lietuvoje nugirstame, kad kažkas mirė įgeltas bitės ar vapsvos nuo alerginės reakcijos – anafilaksijos. Bet lygiai taip pat galima numirti ir nuo maisto, kad ir minėto  obuolio pėdsakų, likusių ant lūpų gleivinės. Alerginei reakcijai vykti pakanka  ir minimalios alergeno koncentracijos, pvz., kad ir maiste esančių žemės riešutų ar kitų maisto alergenų pėdsakų – visai menko kiekio.

Anafilaksija -  tai yra ūmiai besivystanti pati grėsmingiausia alerginė reakcija, kuri paprastai pažeidžia ne vieną, o dažniausiai keturias organų sistemas: odą, kvėpavimo, virškinimo bei širdies ir kraujagyslių. Ir ne tik. Anafilaksinė reakcija gali vykti bet kuriame organe, net smegenyse, gimdos lygiuosiuose raumenyse, šlapimo pūslėje. Ji gali būti alerginė ir nealerginė, o ši dar gali būti susijusi su IgE ir nesusijusi su IgE. Alergeno dozės kiekis įtakos visiškai neturi – jau minėta, bet tai labai svarbu.

Pirmoji užuomina apie anafilaksiją mus pasiekė iš senovės Egipto – daugiau nei prieš 2000 metų prieš Kristų įgeltas vapsvos numirė faraonas Menas.  1901 m. prancūzų mokslininkai Charles Richet ( Šarlis Riše ) ir  Paul Portier ( Polis Portje) keliavo Viduržemio jūra Monako princo Alberto jachta ir tyrė jūros medūzas. Šie jūros gyviai smarkiai nudegindavo jūreivius. Charles Richet bandė sukurti priešnuodį jūreiviams ir ėmėsi  imunizuoti šunis medūzų nuodais. Ir tai darė karaliaus Mitridato būdu (šis karalius gerdavo mažas nuodų dozes ir pasidarydavo jiems atsparus). Tačiau šį kartą lauktas efektas buvo visiškai priešingas –vietoj to, kad apsaugotų,  po pakartotinos nuodų injekcijos šunys žūdavo. Ch. Richet nusprendė, kad yra kažkoks pakitęs natūralus atsparumas nuodams, todėl šį reiškinį pavadino anafilaksija – anaphylaxis (iš. gr. kalbos – ana – priešdėlis, reiškiantis sustiprinimą, phylaxis – apsauga).  Taip 1902 metais abu šie mokslininkai pirmą kartą aprašė anafilaksijos fenomeną.

Anafilaksija gali pasireikšti sisteminiais sutrikimais (anafilaksinis šokas) arba vietiniais sutrikimais (vietinė anafilaksija odoje ar kvėpavimo takuose). Sisteminė reakcija dažniausiai išsivysto po intraveninės antigeno injekcijos į organizmą, kuris anksčiau jau buvo įjautrintas tam antigenui. Tuomet per kelias minutes išsivysto anafilaksinis šokas, nuo kurio ligoniai kartais ir miršta. Vietinė anafilaksinė reakcija dažniausiai pasireiškia antigeno patekimo vietoje lokaliu odos pabrinkimu, dilgėline, gali atsirasti alerginis rinitas, konjunktyvitas, polinozė, bronchinės astmos priepuolis.

Dažniausiai anafilaksiją sukelia:

• vaistai: antibiotikai, vaistai nuo uždegimo, opiatai, vietiniai nuskausminamieji (anestetikai), kraujo pakaitalai ir kiti;
• vabzdžių – bičių, vapsvų, širšių – nuodai;
• maisto produktai – kiaušiniai, pienas, riešutai, ankštiniai augalai, žuvis, vėžiagyviai;
• lateksas;
• alergenų ekstraktai, naudojami imunoterapijoje;
• šaltis;
• fizinis krūvis.

Anafilaksija gali ištikti bet kurio amžiaus žmogų: nuo maisto dažniau vaikus, o vabzdžiui įgėlus ar nuo vaistų – suaugusiuosius. Šios ūminės alerginės reakcijos metu įvyksta putliųjų ląstelių ir bazofilų degranuliacija, kurią įjautrintame organizme sužadina alergeno ir antikūno (IgE) kompleksas. Išsiskiria aibė biologiškai aktyvių medžiagų, kurios sukelia pokyčių audiniuose ir ląstelėse. Šios medžiagos – tai biogeniniai aminai: serotoninas, adenozinas, prostaglandinai, leukotrienai ir žmogui svarbiausias histaminas. Joms veikiant vyksta kraujo persiskirstymas iš arterinės sistemos į veninę, todėl ištuštėja stambiosios kraujagyslės ir smarkiai krinta kraujospūdis. Leukotrienai ir prostaglandinai paskatina lygiųjų raumenų susitraukimus, todėl atsiranda žarnyno spazmai, susitraukia kvėpavimo takų (dusulys), gimdos (moterims) raumenys. Pakinta kraujo krešumas – jis labai sumažėja. Manoma, kad tai apsauginė organizmo reakcija, kad nutekėjęs į venas kraujas nesukrešėtų.

Anafilaksijos pradžia yra staigi, gali būti net žaibinė. Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms (15–30 min.) po kontakto su alergenu, tačiau gali atsirasti ir vėliau (per 2 valandas). Nors manoma, kad alergeno patekimo kelias neturi įtakos anafilaksijos išsivystymo greičiui, tačiau patekus į veną ar ant gleivinės reaguojama greičiau. Anafilaksijos  požymiai įvairūs: prasideda dilgėline, patinimas (angioedema), išplitusiu  kūno odos paraudimu, odos niežuliu, krinta kraujospūdis, apsunksta, sutrinka kvėpavimas per nosį, atrodo, spaudžia krūtinę, atsiranda dusulys, švokštimas, kosulys, užkimsta balsas, čiaudoma. Reaguoja ir širdies bei kraujagyslių sistema. Žmogus išblykšta, jam svaigsta galva, apima silpnumas, labai dažnai plaka širdis, net  sutrinka širdies ritmas, skauda krūtinėje, nusilpsta pulsas, neretai prarandama sąmonė. Kiti anafilaksijos galimi požymiai: akių niežulys, paraudimas, ašarojimas, galvos skausmai, traukuliai.

Sunkiausia anafilaksijos forma, kuriai būdingas smarkus kraujospūdžio sumažėjimas (sistolinis arterinis kraujospūdis < 90 mmHg arba sumažėja iki 40 mmHg ir daugiau, net iki nulio), pasireiškianti organų veiklos sutrikimu, yra anafilaksinis šokas. Vaikams, kuriuos maisto alergenai veikia stipriau, dažniau nei suaugusiesiems anafilaksinės reakcijos vyksta žarnyne: jiems skauda pilvą, todėl pilvo raumenys įsitempia, juos pykina, jie vemia, viduriuoja. Simptomai primena apendicito simptomus, todėl gydytojui tenka didelė atsakomybė atskiriant šias dvi ūmines būkles.

Net ir kąsnio pakanka, nes alergija – mažų dozių liga, o maisto alergijos simptomai dažnai minimalūs, tad žmonės gali jų nesuprasti ar nepaisyti. Jei nuo kivio, morkos ar obuolio žmogui peršti gerklę, graužia burną, patinsta lūpos – alergologams aišku: beržų žiedadulkėms jautrūs žmonės negali valgyti minėtų vaisių ir daržovių, mat juos vargina burnos alergijos sindromas.

Štai keli anafilaksinių reakcijų klinikiniai pavyzdžiai. Kartą mano konsultacijos paprašė moteris, nes pasitepus medetkų kremu jai ištino veidas, išbėrė veido odą. Besikalbant paaiškėjo, kad rugpjūtį ji paprastai susloguoja, ima peršėti akys. Pacientė buvo jautri pelynui, o alergija medetkoms buvo kryžminės reakcijos apraiška. Tokiems žmonėms pavojinga ir gliaudyti saulėgrąžas ar valgyti saulėgrąžų chalvą, gerti ramunėlių arbatą, ši gali sukelti net anafilaksinį šoką.

Kita pacientė, serganti šienlige, jautri beržo, alksnio, lazdyno žiedadulkėms, kartą žiemą suvalgė šaukštelį vadinamųjų „grožio“ salotų: susmulkintų obuolio, morkos ir saliero. Po kelių minučių prasidėjo atsirado dilgėlinis bėrimas, krito kraujospūdis, ir ištikta anafilaksijos moteris atsidūrė reanimacijos skyriuje. Seniau jausdavo, kad suvalgius žalią morką, kelis lazdyno riešutus, kivį kokias 15 minučių šiek tiek grauždavo burną, bet nekreipdavo dėmesio. Pasirodė, kad anafilaksiją žiedadulkėms jautriai moteriai sukėlė kryžminė reakcija į maisto produktus.

Kartą beržo žiedadulkėms jautrų žmogų, visą dieną daug judėjusį, anafilaksinis šokas ištiko suvalgius nektarino. Taigi , atkreipkite dėmesį – didelis  fizinis krūvis visada paūmina alerginės ligos simptomus.

Kelių mėnesių mažylis kartą atsitiktinai paragavo varškės – palaižė šaukštelį, kuriuo buvo jos pakabinta. Staiga dilgėliniu bėrimu jam smarkiai išbėrė krūtinę, pilvą, pradėjo tinti lūpos, kimti balsas, vaikas tapo vangus, nes labai nukrito jo kraujospūdis. Greitosios pagalbos medikai konstatavo anafilaksinį šoką. Pasirodo prieš tris mėnesius vaikas, kartą gavęs karvės pieno mišinio, buvo nežymiai išbertas aplink lūpytes. Ligoninėje atlikti odos dūrio, dūrio-dūrio mėginiai, specifinių IgE antikūnų tyrimas parodė stiprų įsijautrinimą karvės pienui.

Anafilaksija yra būsena, kurią reikia skubiai atpažinti ir neatidėliojant gydyti. Ištiktas anafilaksijos žmogus turi būti gydomas ligoninėje, o būklė stebima ne trumpiau kaip 24 valandas. Ir alerginės, ir nealerginės anafilaksijos raiška ir gydymas visiškai nesiskiria, skiriasi tik reakcijos mechanizmas. Ištikus anafilaksiniam šokui svarbiausia yra pirmoji pagalba.

Ką daryti? Pirmiausia reikia nutraukti (jei įmanoma) sąlytį su alergenu: ištraukti geluonį, sustabdyti vaisto švirkštimą. Iš karto vertinama asmens būklė: sąmonė, kvėpavimas, širdies veikla, kraujospūdis. Pacientas paguldomas, pakeliamos aukštyn kojos. Taip pat kuo greičiau, net per drabužius, į raumenis ar poodį po 0,5– 1 ml sušvirkščiama adrenalino. Injekcijas galima kartoti kas 15–20 min. Tuoj pat kviesti greitąją pagalbą ir nukentėjusįjį vežti į ligoninę. Pakartosiu dar kartą, nes tai itin svarbu:

Adrenalino injekcija – pirmiausia pasirenkama pagalbos priemonė ištikus anafilaksijai.

Net jei žmogus gyvenime pernelyg jautriai nereaguodavo įgeltas vabzdžio, kitas kartas gali būti lemtingas. Vaistinėse jau galima įsigyti  paruoštą naudoti specialų švirkštą su injekciniu adrenalino tirpalu ( Epi Pen), kurį žmogus gali susišvirkšti pats be ypatingo pasirengimo. Jei ištikus anafilaksijai prasideda bronchų spazmas, reikia duoti įkvėpti bronchus plečiančio vaisto salbutamolio.

Anafilaksija gali vykti ir per operaciją ir, nors labai retai, nėštumo metu. Nėščiosioms anafilaksija labai grėsminga, dažnai mirtina, nes motinos ir vaisiaus kraujotaka yra bendra, ir bet kuris įvykis motinos organizme tiesiogiai atsiliepia į kūdikio organizmui. Jei motinos kraujospūdis nukrinta žemiau 90 mmHg, sutrinka vaisiaus kraujotaka. Todėl alergiškos nėščiosios turi būti ypač budrios.

Kai kuriose šalyse sergantieji alerginėmis ligomis turi specialius pasus ar apyrankę, kurioje nurodyta, kokiems alergenams yra jautrus, kad nutikus nelaimei, žmogui netekus sąmonės būtų suteikta tinkama pagalba.

Rūta Dubakienė