Ukraina nėra nei Sirija, nei Sakartvelas. Rusija pralaimi šį karą. Ruduo bus lemiamas

Rusija lėtai, bet užtikrintai pradeda pralaimėti šį karą. Nors Kremliaus diktatorius Vladimiras Putinas žino, kaip išvengti pralaimėjimo regimybės. Jis atėjo į valdžią 2000 m. ir ne kartą tapo „lemtingu nugalėtoju“ – per Čečėnijos karą, 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo karą, 2014 m. Krymo aneksiją, vėlesnį karą Donbase ir 2022 m. prasidėjusią plataus masto invaziją į Ukrainą bei Siriją. Tačiau 2022 m. situacija pasikeitė ir plataus masto invazija į Ukrainą pasirodė esanti didžiausia jo klaida. Šią situaciją analizavo „Foreign Policy“ žurnalistai.

„V. Putinas niekada neprisiima atsakomybės už pralaimėjimus tarptautinėje arenoje. Jis visada elgiasi kaip nugalėtojas“, – rašoma straipsnyje.

Ir nors V. Putinas sugeba surengti „pergalės scenas“ su Ukraina, kaip tai padarė gegužės 9 d., parodydamas, kad Rusija neva nėra izoliuota ir nugalėta, Ukraina nėra Sirija ar Sakartvelas.

Rusijos armija yra sustingusi, o nuostoliai didėja. V. Putinas neturi kito pasirinkimo, kaip tik vienaip ar kitaip pripažinti pralaimėjimą. Kremlius gali bandyti nuslėpti nuo rusų karo sukeltas kančias, bet tik tol, kol gali kontroliuoti naratyvą. Tačiau ekonomines pasekmes sunkiau nuslėpti. Ir be nesibaigiančios „rusiškos taikos“ propagandos, V. Putinas piliečiams neturi ką pasiūlyti.

Rusija susiduria su dviem rimtomis karinėmis problemomis. Pirmasis yra nesugebėjimas judėti į priekį. Teoriškai Rusijos Federacija turi iniciatyvą okupuoti naujas teritorijas, tačiau ši inercija niekur neveda. Rusija jau kelis mėnesius nesėkmingai bando užimti Pokrovską. Žiniasklaida rašo, kad šį pralaimėjimą lydi milžiniški nuostoliai: remiantis skaičiavimais, nuo karo pradžios žuvo arba buvo sužeista apie 790 000 Rusijos kareivių (plius 48 tūkst. dingusių be žinios), o šiais metais daugiau nei 100 tūkst.

Jei situacija ir toliau tęsis tokiu tempu, Rusija iki 2025 m. pabaigos viršys milijono aukų ribą, nepasiekdama jokio strateginio pagerėjimo, palyginti su 2022 m. O Rusijos Federacijos kontroliuojamos teritorijos dažniausiai yra kovos zonos, kurios jai neatneša jokios praktinės naudos.

Antroji dilema yra pati Ukraina. Negalėdamas 2022 m. suduoti lemiamo smūgio ir suskaldyti šalies, V. Putinas pasirinko taktiką pulti civilius gyventojus – kad neparodytų savo silpnumo ir priverstų Ukrainos kapituliuoti. Šis požiūris turėjo priešingą poveikį.

Žurnalistai pastebi, kad okupantų veiksmai tik įtikino ukrainiečius, kad jie turi priešintis. Ukraina yra mažesnė ir skurdesnė, todėl neatspari sekinamajam karui, tačiau pademonstravo aukštą moralę ir inovacijas (pvz., dronų srityje), o tai jai padeda išsilaikyti.

Be to, V. Putino manija „nepralaimėti“ griauna Rusijos ekonomiką. Didėjančių karinių išlaidų poveikis išnyko, o ekonomikos augimas sumažėjo nuo 5% iki nulio. Dėl įkaitusios darbo rinkos infliacija oficialiai pasiekė apie 10%. Dėl D. Trumpo prekybos karų krintančios energijos kainos ir Kinijos ekonomikos sulėtėjimas gali nuniokoti Rusijos biudžetą, kuris priklauso nuo naftos ir dujų eksporto.

„Rusai dar nebadauja, bet jau klausia savęs: ar šis karas vertas kylančių kainų, apgailėtinos ateities ir ekonominės aklavietės? Pavojingiausia lyderiui – jo paties iniciatyva pralaimėtas karas“, – rašoma straipsnyje.

Šių metų ruduo gali tapti Rusijos armijai „galutiniu degradacijos tašku“. Pasak ekspertų, šiuo metu viskas priklausys nuo Ukrainos gebėjimo pasipriešinti.