Kodėl SSRS pasiuntė savo blogiausius tankus į Afganistaną. Paralelės su karu Ukrainoje

Sovietų armijos vadovybė tuo metu manė, kad jų T-55 ir T-62 tankų arsenalo daugiau nei pakanka sukilimui numalšinti, tačiau neatsižvelgė į Vakarų paramą mudžahedams ir jų puikią partizaninę taktiką, todėl SSRS pralaimėjo karą.

Kodėl SSRS pasiuntė savo blogiausius tankus į Afganistaną, aptariama „National Interest“ straipsnyje.

Tai, kad Sovietų Sąjunga naudojo daug senų tankų, dar nereiškė, kad ji tikrai pralaimės karą.

Įsivaizduokite tokią sceną. Grupė Vakarų karo analitikų kikena stebėdami senovinius sovietinius pagrindinius kovinius tankus (MBT), puolančius mūšio lauką. Daugelis Vakaruose mano, kad šių pasenusių tankų naudojimas vietoj modernesnės ir sudėtingesnės įrangos yra neabejotinas ženklas, kad Kremlius eina pralaimėjimo keliu.

Ne, tai ne užuomina į karą Ukrainoje, nors taip visiškai galėtų būti. Iš tiesų tai yra užuomina į 1979–1989 m. vykusį Sovietų Sąjungos ir Afganistano karą, kuris apibrėžė devintojo dešimtmečio geopolitiką.  Pateiktas pavyzdys taip pat rodo, kad daugelis Vakarų analitikų iš esmės neteisingai supranta Rusijos (arba, šiuo atveju, sovietų) karo vedimo būdą.

Žinoma, kaip pažymi tie patys analitikai, Sovietų Sąjunga pralaimėjo Afganistane. Tačiau, nepaisant daugelio panašumų, Rusija pamažu laimi Ukrainoje. Kas lemia šį skirtumą? Nes Maskva niekada nelaikė sovietų ir Afganistano karo kova už būvį – būtent taip Rusijos lyderiai šiandien vertina karą Ukrainoje. Kremlius niekada neskyrė tiek išteklių pergalei Afganistane, kiek skyrė karui Ukrainoje.

Senų sovietinių tankų naudojimas Afganistane

Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Afganistano karui, SSRS turėjo daug T-55 ir T-62 tankų. Maskva manė, kad naujesnių ir modernesnių T-72 ir T-80 tankų reikės norint atgrasyti naujus NATO tankus, kurie priešinosi sovietų blokui Europoje.

Kita vertus, atsižvelgiant į didelį senų T-55 ir T-62 pagrindinių kovinių tankų skaičių, taip pat į tai, kad mudžahedinai Afganistane jokiu būdu nebuvo lygiaverčiai priešininkai, turintys šiuolaikinius prieštankinius ginklus, sovietų armijos vadovybė nusprendė, kad jų T-55 ir T-62 tankų arsenalo visiškai pakanka sukilimui numalšinti.

Iš tiesų, tiesioginio susidūrimo metu Afganistane dislokuoti sovietų tankai buvo galingas ginklas. Tuo pačiu metu mudžahedų partizaninė taktika ribojo taktinius pranašumus, kuriuos sovietų kariuomenei būtų suteikę pažangesni tankai.

Tačiau net ir dėl papildomų komplikacijų, susijusių su mudžahedų partizanine taktika, taip pat dėl ​didėjančio Kremliaus nerimo dėl jų paramos iš Jungtinių Valstijų, Maskva nematė poreikio nukreipti savo pažangiausias MBT nuo pagrindinio operacijų teatro Europoje.

Dar vienas dalykas, kurio daugelis Vakaruose neatsižvelgia į sovietų dalyvavimo Afganistane istoriją, buvo tas, kad iš pradžių sovietų armijos dislokuoti junginiai buvo tik SSRS Vidurinės Azijos valdų apsauga. Šie daliniai buvo aprūpinti pasenusiomis sistemomis ir buvo prasčiau apmokyti nei elitiniai kariai, priešinęsi NATO Europoje.

T-55 buvo vienas iš labiausiai paplitusių tankų pasaulyje

T-55 tankas laikomas vienu masiškiausiai gaminamų ir eksportuojamų tankų istorijoje. Didžiulis Sovietų Sąjungos pramonės potencialas leido per visą SSRS gyvavimo laikotarpį pagaminti apie 100 000 šio tanko vienetų, jis buvo plačiai eksportuojamas į besivystančias šalis. Sukurtas XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir pradėtas eksploatuoti 6-ajame dešimtmetyje, tankas buvo patobulinta senesnio T-54 versija, specialiai sukurta Šaltojo karo metu kovai su Vakarų tankais, tokiais kaip M48 „Patton“.

T-55 buvo aprūpintas 100 mm D-10T graižtviniu pabūklu, galinčiu šaudyti šarvus pramušančiais, sprogstamaisiais ir dinaminiais sviediniais. Šie tankai taip pat turėjo 7,62 mm kulkosvaidį, o kai kuriose versijose – 12,7 mm priešlėktuvinį kulkosvaidį DŠK. T-55 turėjo priekinį šarvą (efektyvus storis iki 200 mm) ir žemo profilio bokštelį, kuris keturiems įgulos nariams suteikė tinkamą apsaugą nuo prieštankinių ginklų, atsiradusių netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Tankas buvo aprūpintas 580 arklio galių V-55 dyzeliniu varikliu, kuris užtikrino maksimalų 50 km/val. greitį.

Iki aštuntojo dešimtmečio tankas tapo labiau pažeidžiamas naujų NATO ginklų. Tačiau Afganistane, ypač kampanijos pradžioje, kol Vakarų pagalba mudžahedams netapo realia grėsme sovietų armijai, šių tankų buvo daugiau nei pakankamai, kad būtų galima atremti lengvąją pėstininkų kariuomenę.

Tęsinys kitame puslapyje: