Ne vien Mėnulis: aplink Žemę kartais skrieja ir paslaptingi „minimėnuliai“

Kai kurie iš jų vadinami „minimėnuliais“ – jie, prieš palikdami Žemę, apsuka aplink ją bent vieną ratą. Kol kas tokių objektų žinome tik du, ir dar tris kvazipalydovus. 

Beveik neabejotinai ir vienų, ir kitų yra ir daugiau, tiesiog kol kas jie per smulkūs, kad galėtume aptikti šiandieniniais teleskopais. 

Seniau buvo manoma, kad kvazipalydovai ir minimėnuliai yra asteroidai – kūnai, seniai skrajojantys Saulės sistemoje, daugiausiai Asteroidų žiede. Į Žemės aplinką juos galėjo atnešti gravitacinės sąveikos su planetomis ar netgi susidūrimai su kitais asteroidais.

Tačiau dviejų kvazipalydovų spektras daug labiau primena Mėnulio bazaltines uolienas, nei bet kokius žinomus asteroidus, tad manoma, jog jie atsirado, kai į Mėnulį trenkėsi koks nors asteroidas ir išmušė dalį plutos. 

Dabar mokslininkai apskaičiavo, kiek apskritai kvazipalydovų ir minimėnulių gali būti kilę iš Mėnulio. Jie įvertino, kiek medžiagos gali išmušti įvairūs smūgiai į Mėnulį ir kaip tie išmušti objektai toliau juda, veikiami Saulės, Žemės bei Mėnulio gravitacijos. 

Bendras rezultatas – 10 metrų ar didesnis kvazipalydovas iš Mėnulio atsiranda kas 20–100 metų, o metro ar didesnių gali atsirasti 10–30 per metus. 

Dauguma jų kvazipalydovais tampa ne iškart, o apsukę bent vieną ratą aplink Saulę. Maždaug kas penktas Mėnulio kilmės kvazipalydovas priartėja pakankamai, kad taptų minimėnuliu.

Deja, visi šie skaičiai, ypač kvazipalydovų ir minimėnulių dydžio skirstiniai, turi milžiniškas paklaidas, kurios daugiausiai kyla iš nežinojimo, kaip dažnai į Mėnulį pataiko smulkūs asteroidai ir kokio dydžio kraterius jie palieka. 

Ateityje, aptinkant daugiau kvazipalydovų, jų savybes bus galima panaudoti siekiant geriau įvertinti Mėnulio kraterių formavimosi spartą ir kitas proceso savybes. Šios žinios bus svarbios ir planuojant žmonių misijas, stengiantis apsaugoti astronautus nuo pavojų iš kosmoso.

Tyrimo rezultatai paskelbti išankstinių leidinių svetainėje „arXiv“.