Mokslininkai nustebę: gamta per ledynmetį elgėsi ne taip, kaip to buvo galima tikėtis

„Jie nesikeitė priklausomai nuo klimato kaitos, kaip daugelis biologų mano, kad viskas turi keistis, – sako Donaldas Prothero iš Kalifornijos politechnikos universiteto. – Jie buvo statiški, nepaisant akivaizdžių klimato kaitos įrodymų prieš 20 000 metų“.

Nors Charlesas Darwinas manė, kad evoliucija vyksta lėtai ir palaipsniui, paaiškėjo, kad ji dažnai vyksta labai greitai. Yra daugybė pavyzdžių – nuo žiurkių ir patalynės blakių atsparumo pesticidams iki pelėdų, kurios tampa rudesnės, nes sniego būna vis mažiau.

Tačiau fosilijos rodo, kad daugelis rūšių išliko beveik nepakitusios milijonus metų. Gali būti, kad sparti evoliucija, kurią pastebime tarp gyvų gyvūnų, paprastai nesudaro didelių ilgalaikių pokyčių – nes ji nuolat keičia kryptį, kitaip tariant, evoliucija greitai niekur nedingsta.

Fosilijų duomenys paprastai yra per menki, kad būtų galima tai patikrinti. Tačiau La Brea vietovėje per palyginti trumpą laikotarpį – pastaruosius 50 000 metų – deguto duobėse išliko dešimtys tūkstančių gyvūnų. Iki šiol rasta daugiau nei milijonas fosilijų kaulų.

Tuo metu – maždaug prieš 20 000 metų – sąlygos atvėso iki ledynmečio maksimumo, o paskui vėl pradėjo šilti. D. Prothero mano, kad gyvūnai turėjo evoliucionuoti taip, kad prisitaikytų prie daug šaltesnių sąlygų, turėjo išsivystyti didesni kūnai ir santykinai trumpesnės galūnės, padedančios išsaugoti šilumą, kaip tai matyti iš daugelio gyvūnų, gyvenančių šaltesniuose regionuose šiandien.

Jis ir jo kolegos ištyrė 28 paukščių ir septynių žinduolių rūšių fosilijas, išmatavo suaugusiųjų kaulų dydį ir galūnių kaulų storio bei ilgio santykį. Tarp žinduolių yra išnykusių laukinių arklių, kupranugarių, kardadančių kačių ir Amerikos liūtų, taip pat bizonų, pumų ir lūšių. Paukščiai – daugiausia plėšrūnai, pavyzdžiui, ereliai ir kondorai.

Vidutinis dydis ir santykinis galūnių ilgis laikui bėgant šiek tiek didėjo ir mažėjo, tačiau maždaug prieš 20 000 metų didelių pokyčių nebuvo pastebėta, neseniai Vienoje (Austrija) vykusiame Europos geomokslų sąjungos posėdyje pasakojo D. Prothero.

„Dalykai, vykstantys biologams žinomais laiko intervalais, labai, labai skiriasi nuo to, kas vyksta 10 000 metų laikotarpyje, su kuriuo mes čia susiduriame“, – sako jis.

„Mes nematome tokio prisitaikymo, kokio tikisi žmonės, manantys, kad Galapagų kikiliai yra pasaulio pavyzdys“, – sako D. Prothero, turėdamas omenyje garsiuosius Ch. Darwino tyrimus, rodančius greitą šių paukščių evoliucinę kaitą.

Reaguodami į jo išvadas, kai kurie biologai atkreipė dėmesį į tai, kad didelių gyvūnų, tokių kaip kondorai ir bizonai, arealai yra didžiuliai, todėl vietiniai klimato pokyčiai juos veikia mažiau, sako D. Prothero. Mažesni gyvūnai La Brea vietovėje sutinkami rečiau, tačiau komanda grįžo prie trijų mažesnių paukščių – kranklių, šarkų ir pievinių trupialų – ir gavo tuos pačius rezultatus.

„Net ir mažiausi paukščiai, kurių mėginius galime gauti, nereaguoja į klimatą taip, kaip turėtų,“ – teigia D. Prothero. Jis sako, kad mes tiesiog nežinome, kodėl nevyksta laukiami evoliuciniai pokyčiai. „Vis dar neturiu gero atsakymo, kodėl turime sąstingį.“

Andrew Hendry iš McGillo universiteto Kanadoje atkreipia dėmesį, kad nepaisant didelio La Brea fosilijų skaičiaus, jos vis dar yra tik labai atsitiktinės akimirkos, o ne išsamus dešimtmečių ar šimtmečių pokyčių vaizdas.

Michaelas Kinnisonas iš Meino universiteto (JAV) sako, kad gyvų gyvūnų tyrimai taip pat rodo, jog šaltesnės sąlygos ne visada susijusios su didesniais kūnais ar trumpesnėmis galūnėmis – todėl D. Prothero prielaida, kad taip turėtų būti visada, yra abejotina.

Tyrimas paskelbtas žurnale „Paleobiology“.

Parengta pagal „New Scientist“.