„Į pilvą per išangę. Medžio drožlės, šakelės ir audinys.“ Aptiko neįprastą radinį

Tirdami XVIII a. Austrijos mumiją mokslininkai nustatė, kad vyras mirė nuo tuberkuliozės – bet buvo balzamuotas labai neįprastu būdu: į pilvą per išangę buvo prikimšus medžio drožlių, šakelių ir audinio.

Mumifikuotas kūnas buvo rastas bažnyčios kriptoje, mažame Austrijos kaimelyje Sent Tome prie Blazenšteino netoli Dunojaus upės. Vietinių gyventojų „ore išdžiovintu kapelionu“ vadinama mumija, manoma, yra 1746 m. mirusio parapijos vikaro Franzo Xavero Sidlerio von Roseneggo palaikai. 

Bėgant metams F. X. Sidlerio kūnas buvo siejamas su įvairiais išgydymo stebuklais. Tačiau jo mirties priežastis taip ir buvo paslaptis, kurią dar labiau padidino 2000 m. atlikta analizė rentgenu, kuri parodė, kad mumijoje buvo nuodų kapsulė. 

Penktadienį (gegužės 2 d.) žurnale „Frontiers in Medicine“ paskelbtame tyrime aprašoma, kaip mokslininkai atliko naują analizę, naudodami įvairius metodus, kad paneigtų gandus apie mįslingą F. X. Sidlerio mirtį. Atlikdami tyrimą, jie atrado nepaprastą balzamavimo metodą, kuris nežinomas istoriniuose dokumentuose.

„Mūsų tyrimas atskleidė, kad puikią išsaugojimo būklę lėmė neįprastas balzamavimo būdas, atliktas pilvą per tiesiosios žarnos kanalą prikimšus medžio drožlių, šakelių ir audinio, o vidiniam džiovinimui pridėjus cinko chlorido“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, Miuncheno Ludwigo-Maximiliano universiteto mokslininkas Andreasas Nerlichas, kuris specializuojasi mumijų tyrimuose. 

Atlikusi makroskopinį kūno tyrimą, kurio metu buvo aptikti vyriški išoriniai lytiniai organai, tyrėjų komanda atliko mumijos kompiuterinę tomografiją, kad nustatytų kūno viduje esančius organus ir kitą medžiagą. Jie taip pat paėmė odos, audinių ir dantų emalio mėginių cheminėms analizėms – kad nustatytų, kada vyras mirė, ką valgė ir ar buvo apsinuodijęs. 

Atlikus kompiuterinę tomografiją nustatyta, kad vyro nosies sinusuose buvo nedidelė, bet lėtinė infekcija, o keli priekiniai dantys buvo nusidėvėję puslankiu – abu šie požymiai rodė, kad vyras ilgą laiką rūkė pypkę. Be to, tyrėjai jo plaučiuose aptiko kalcifikacijų ir cistų, kurios būdingos lėtine tuberkulioze sergantiems žmonėms. Šios plaučių problemos galėjo sukelti ūmų kraujavimą iš plaučių. Tyrėjų grupė teigė, kad tai buvo tikėtina jo mirties priežastis – nes toksikologinė analizė neparodė jokių apsinuodijimo požymių. 

Tačiau mumijos sukūrimo būdas suglumino mokslininkus. 

Padariusi nedidelį pjūvį krūtinės ląstoje, komanda atidžiai ištyrė mumijos kūne rastą svetimkūnį. Šią medžiagą sudarė purvas, eglės ir kėnio drožlės ir nenustatytų medžių rūšių šakos. Tarp šio mišinio buvo įsimaišę kanapių, linų ir šilko audinio skiautės bei medinės sagos, kurios, kaip spėjama, puošė audinį. Apvalus tuščiaviduris daiktas, kurį tyrėjai anksčiau palaikė nuodų kapsule, buvo ištrauktas ir nustatyta, kad tai stiklinis karoliukas iš rožinio. 

Istoriškai mumijos dažnai buvo kuriamos atveriant kūno pilvo sieną, išimant organus ir įdedant kimšimo medžiagą. Tačiau šiuo atveju mumijos pilvas buvo nepažeistas, todėl tyrėjai padarė išvadą, kad pilvas buvo iškimštas per išangę, kuri, kaip jie nustatė, buvo šiek tiek padidėjusi.

Remdamiesi mumijos odos datavimu radioaktyviąja anglimi, iš skeleto nustatytu mirties amžiumi ir istoriniais įrašais, tyrėjai padarė išvadą, kad mumiją iš tiesų galima teigiamai identifikuoti kaip Franzą Xaverą Sidlerį von Roseneggą, kuris mirė Sent Tome 1746 m., būdamas vos 37 metų. Kadangi dauguma to meto žmonių nebuvo mumifikuojami, vis dėlto iki šiol neaišku, kodėl F. X. Sidleris nusipelnė tokio išskirtinio palaidojimo.

„Turime rašytinių įrodymų, kad kūnai būdavo ruošiami pervežimui arba ilgesniam laikymui iki laidojimo, – sako A. Nerlichas. – Galbūt vikarą buvo planuojama pervežti į jo gimtąją abatiją, o tai galėjo nepavykti dėl nežinomų priežasčių“.

Parengta pagal „Live Science“.