„Tris kartus lėčiau.“ Lėmė evoliucija

Mokslininkų teigimu, žmogaus organizmui atsistatyti po sužeidimų gali prireikti gerokai daugiau laiko nei kitiems žinduoliams, įskaitant ir mūsų artimiausius biologinius „giminaičius“ – nežmoginius primatus.

Žurnale „Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences“ publikuotame tyrime nustatyta, kad žmogaus žaizdos gyja maždaug tris kartus lėčiau nei tokių pačių žaizdų gijimas šimpanzių ar kitų primatų atveju.

Įdomu tai, kad šis skirtumas tarp žmonių ir šimpanzių gijimo greičio nebuvo pastebėtas tarp kitų primatų rūšių, taip pat tarp primatų ir kitų žinduolių, pavyzdžiui, pelių ar žiurkių. Tai leidžia manyti, kad lėtesnis gijimo tempas būdingas tik žmonėms ir galėjo išsivystyti tam tikru žmogaus evoliucijos laikotarpiu. 

Žmogaus žaizdos gyja per kelis etapus. Procesas prasideda kraujo krešėjimu, siekiant sustabdyti kraujavimą. Vėliau į žaizdos vietą skuba imuninės sistemos ląstelės – neutrofilai ir makrofagai, kurios naikina bakterijas, šalina negyvus audinius ir valymo metu susikaupusias medžiagas. 

Tada organizmas pradeda audinių regeneraciją: fibroblastai gamina kolageną – baltymą, kuris atkuria audinių struktūrą; formuojasi naujos kraujagyslės, o odos ląstelės migruoja į žaizdos vietą, kad ją uždengtų.

Kiti žinduoliai taip pat gyja per panašius etapus, tačiau su nedideliais skirtumais. Kai kurios rūšys – pavyzdžiui, pelės, žiurkės, arkliai ar katės – naudoja vadinamąjį žaizdos susitraukimo mechanizmą, kai žaizdos kraštai natūraliai traukiasi lyg siuvant, taip pagreitindami gijimą.

Tyrimo metu buvo tiriamas žaizdų gijimo greitis tarp žmonių, nežmoginių primatų ir graužikų. Tyrėjai stebėjo laisvėje sugautus ir Kenijos primatų tyrimų institute apgyvendintus babuinus bei beždžiones. 

Visiems šiems primatams, taikant nuskausminimą, buvo padarytos 1,6 colio (40 mm) žaizdos, kurių gijimas buvo vertinamas kasdien – matuojant žaizdos paviršiaus plotą, ilgį ir plotį.

Sužeidimai buvo lokalizuoti įvairiose kūno vietose: galūnėse, nugaroje, sėdmenyse, pilvo srityje, veide ir rankose. Žaizdos buvo fotografuojamos kas 2–7 dienas.

Rezultatai parodė, kad keturių nežmoginių primatų rūšių gijimo greitis nesiskyrė statistiškai reikšmingai. Taip pat nebuvo skirtumų tarp primatų ir graužikų. Tačiau žmonių žaizdų gijimas buvo gerokai lėtesnis – maždaug tris kartus, palyginti su kitų rūšių duomenimis.

Mokslininkai svarsto keletą priežasčių, galėjusių lemti tokį pokytį žmonių evoliucijoje. Vienas jų – odos sandaros skirtumai. Žmonės turi daugiau prakaito liaukų, bet mažiau kūno plaukų nei kiti primatai.

Dėl šio pokyčio oda galėjo tapti labiau pažeidžiama, tad evoliuciškai galėjo vystytis storesnis epidermio sluoksnis, teikiantis papildomą apsaugą, bet sulėtinantis gijimą. 

Tyrėjų manymu, žmonės šį trūkumą galėjo kompensuoti socialiniais veiksniais – bendruomenine pagalba, gebėjimu naudoti vaistažoles ar kitas gydymo priemones. Tai galėjo padėti susidoroti su lėtesniu gijimo tempu, nepriklausomai nuo biologinių skirtumų.