„Fiureris jau žino, kaip sustabdyti rusus kelyje į Berlyną“. Nacių propaganda karo pabaigoje įtikinėjo vokiečius, kad pergalė įmanoma, net nepaisant beviltiškos padėties fronte

Buvo ir apeliuojama į istoriją – Gebelsas mėgo prisiminti Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris septynerius metus kovojo prieš Šventąją Romos imperiją. Jo užmojis dažnai atrodė beviltiškas. Tačiau Frydrichas neatsisakė savo tikslo. Pergalė 1763 m. lėmė, kad Prūsija pateko į Europos didžiųjų valstybių ratą. Gebelsas tvirtino, kad tai įmanoma ir dabar.

Neneigdama grėsmės, su kuria susiduria Vokietija, nacių spauda spalvingai aprašė paskutinę gynybos liniją – galingus įtvirtinimus, kurie neleis Raudonajai armijai prasiveržti į Berlyną. Žinoma, skaitant tokias žinutes, buvo sunku nepastebėti, kaip pasikeitė jose deklaruojami lūkesčiai: nuo pergalingo žygio po Europą ir SSRS 1940-ųjų pradžioje iki bandymų sulaikyti priešą prie sostinės. Vis dėlto tokie patikinimai paprastiems vokiečiams suteikė truputį vilties – ir jos pakako, kad jie galėtų toliau kentėti, išgyventi ir dirbti.

„Artinantis pavojui, Berlynas paėmė gynybą į savo rankas“, – rašė laikraščio „Das Reich“ korespondentas Hansas-Ulrichas Antzas. „Akimirkai pasidavęs baimei, miestas ėmė veikti drausmingai ir ramiai. Pabėgėlių srautas jam netrukdė, o paskatino padaryti viską, kas įmanoma. Kol priešas, tariamai remdamasis liudytojų parodymais, rašo apie isteriją ir chaosą, apie patrankų griausmą ir berlyniečius, bėgančius iš Berlyno, didysis miestas veikia. Vietoj išėjimo iš jo prasidėjo pasipriešinimas, kuris pasireiškė ne tik mintimis, bet ir kastuvais, kasiančiais Brandenburgo markės smėlį. Susiformavo gynybinė užtvara iš barikadų, barjerų ir griovių.“

Siekiant įkvėpti gyventojus, spaudoje buvo pasakojamos tikros didvyriškumą parodžiusių vokiečių istorijos. 1945 m. kovo pradžioje „Völkischer Beobachter“ penkiuose puslapiuose buvo paskelbtas išsamus reportažas apie piliečius, sėkmingai panaudojusius vienkartinį granatsvaidį „Panzerfaust“. Jauniausias iš straipsnyje aprašytų tėvynės gynėjų buvo 15 metų. Tai, kad miestus turėjo ginti vaikai, galėjo kelti siaubą. Tačiau propagandistų interpretacijoje pasipriešinimo dalyvių amžius buvo tik dar vienas nepalaužiamos vokiečių dvasios įrodymas.

Susikaupimas ir pasiaukojimas

Gebbelso departamentas tęsė veiklą beveik iki pat Reicho žlugimo. Paskutinėmis karo savaitėmis pagrindine žiniasklaidos tema tapo pasiaukojimas – valdžia nebesistengė padrąsinti tautiečių, ji tiesiog reikalavo besąlygiško ir absoliutaus pasiryžimo paaukoti viską savo šalies, fiurerio ir nacių judėjimo labui. „Turtą galima susigrąžinti, bet prarastą laisvę – niekada“, — buvo rašoma NSDAP informacinės tarnybos laiške partijos lyderiams ir propagandistams balandžio 9 d., likus trims savaitėms iki Hitlerio ir Gebbelso savižudybės. „Priešinkitės visur, kur matote priešą, kovokite su fanatizmu, išlaikykite blaivią galvą ir neleiskite, kad dienos įvykiai jus išmuštų iš vėžių“.

Likus kelioms dienoms iki RA Vienos šturmo, „Völkischer Beobachter“ paskelbė raginimą ginti miestą net savo gyvybe. „Didžiojo istorijos ciferblato rodyklė artėja prie vidurnakčio, – rašyta straipsnyje. „Priešas stovi prie mūsų Vienos, miesto, kuris mums yra brangiausia vieta mūsų didžioje ir mylimoje tėvynėje, vartų. Visi esame pašaukti ginti gimtąją žemę ir ginsime ją visomis turimomis priemonėmis. Situacijos rimtumas neleidžia švaistytis tuščiomis frazėmis. Vienintelis dalykas, kuris mums lieka, yra gryna tiesa, kuri skamba taip: pergalė arba mirtis“. Straipsnyje buvo pateiktas senas karinis šūkis: „Tas, kuris bijo garbingos mirties, mirs gėdingai“. Kitoje skiltyje buvo pasakojama apie septynis hitlerjugendo narius, sunaikinusius septynis sovietinius tankus. Po 10 dienų Viena krito.

Paskutinėmis karo savaitėmis Gebelsas liko vieninteliu valdančiojo elito atstovu, kuris bendravo su tauta. Bendravimas daugiausiai apsiribojo paprastos minties perdavimu: geriau mirti, nei netekti tėvynės ir gyventi vergais Sibire. Propagandos ministro interpretacija, nacizmo pabaiga reikštų vokiečių tautos pabaigą. Valdžia tiesiogiai sakė, kad jeigu tauta nori išlikti, vokiečiai privalo paaukoti savo gyvybes, ir reikalavo, kad jie būtų pasirengę tai padaryti.

Istoriko Hugh Trevor-Roper nuomone pašalinus garsius pažadus ir ryškius atributus, tokia retorika buvo tai, kas liko iš nacizmo: „Balsas, skambėjęs iš pasmerkto Berlyno 1945 m. pavasarį, buvo tikrojo nacizmo balsas, be jokių pagražinimų ir nuolaidų. Nacizmo, numatančio savo pradinės formulės pasekmes: pasaulinė viešpatija arba griuvėsiai“.

Priešmirtinėje agonijoje besiblaškantis režimas reikalavo iš tautos pasiryžimo paaukoti save, bet vietoj pažadų apie stabilų gyvenimą ir samprotavimų apie nacionalinę didybę, kaip anksčiau, dabar buvo pasirengęs pasiūlyti tik vieną dalyką – baimę. Gebelsas gąsdino vokiečius, viena vertus, tuo, ką su jais padarys priešas, jei nugalės, kita vertus, tuo, ką su jais padarys jų pačių tautiečiai, jei jie nepakankamai uoliai dirbs arba duos pagrindo įtarti juos nepakankamu atsidavimu reichui.

„Mūsų mirtinas priešas, judo-bolševizmas, pradėjo paskutinį masinį puolimą, – buvo sakoma 1945 m. balandžio 13 d. Hitlerio kreipimesi į kariuomenę. — Jis bando sutriuškinti Vokietiją ir išnaikinti mūsų tautą. Mūsų kariai rytuose gerai žino, kokia lemtis gresia visiems vaikams, mergaitėms ir moterims. Senoliai bus nužudyti, moterys priverstos verstis prostitucija kareivinėse. Likusius išsiųs į Sibirą“.

Tipiškos to meto propagandinės antraštės skelbė: „Žudymai, plėšimai, išžaginimai ir sumušimai! Tarybų vadovybės įsakymai savo pulkams“. Laikraščiuose buvo cituojami kareivių pasakojimai, kad iš RA atkovotose žemėse tariamai nebuvo nė vienos moters jaunesnės nei 55 metų, kuri nebūtų patyrusi seksualinio smurto.

Už dezertyravimą ir net priešo radijo stočių klausymą grėsė mirtis. Nepaisant to, anglų kalba transliuojamos laidos tarp vokiečių per paskutinius karo mėnesius tik populiarėjo. Žmonės mielai perdavinėjo iš rankų į rankas lapelius su raginimais pasiduoti. Žmonės be pasipriešinimo toliau dirbo gamybos įmonėse ar administracinėse įstaigose, bet nustojo laikytis daugelio draudimų. Šis nepaklusnumas neperaugo į nieko didesnio – beveik visi vokiečiai nesirodė, net jei buvo nusivylę vadovybe ir nepritarė režimo veiksmams. Su tyliu nepasitenkinimu, baime, nuovargiu, kai kuriais atvejais su viltimi, o kitais – su pasmerktumu jie ir pasitiko karo pabaigą.

Diktatūros inercija

Sunku spręsti, kiek veiksminga buvo vyriausybės propaganda Trečiojo reicho saulėlydyje ir ar ji lėmė, kad režimas išsilaikė dar kelis mėnesius. Propagandos tyrinėtojas Randall Beutler rašo, kad nors daugelis vokiečių nuoširdžiai bijojo sovietų armijos, daugelis iš jų nebūtų prieštaravę britų ar amerikiečių okupacijai. Didžiuosiuose miestuose buvo pašnabždomis kartojamas posakis: „Geriau siaubingas galas, nei begalinis siaubas“.

Tačiau daugeliui „judobolševizmo“ baimė liko svarbiu lojalumą režimui išlaikyti padėjusiu veiksniu. Tai liudija 1945 m. pradžioje per Vokietiją nusiritusi masinių savižudybių banga, —vien tik Demminės miestelyje šalies šiaurės rytuose nuo balandžio 30 d. iki gegužės 2 d., pagal įvairius vertinimus, nusižudė nuo 700 iki 1000 žmonių iš 16 tūkst. Ten žmonės tiesiogine prasme priėmė propagandos teiginį, kad mirtis geriau už pralaimėjimą.

Paskutiniais mėnesiais nacių žiniasklaidoje vis rečiau skambėjo užtikrinimai, kad karo eigą dar galima pakeisti. Utopiją pakeitė fatalizmas: vokiečiai turėjo daryti tai, ką privalėjo, ir susitaikyti su likimu. Dauguma pakluso šiai nuostatai. „O kokia buvo jų alternatyva? – svarsto Randall Beiterk. — Vokietis, kuris būtų pareikalavęs vienašališko karo su visu pasauliu nutraukimo, vargu ar būtų priartinęs karo pabaigą, bet rizikavo būti suimtas ir, galbūt, nužudytas. Kol jis bešališkai atliko savo darbą, turėjo šansą išgyventi ir sulaukti karo pabaigos“.

Paprastiems vokiečiams kasdienės reikmės – pamaitinti save ir artimuosius, rasti vietą nakvynei ir tiesiog išgyventi – tuo metu reiškė daugiau nei Gebbelso pompastiški samprotavimai apie vietą istorijoje ir paraleles su didžiaisiais praeities veikėjais.

Žmonės nebuvo vieningi – vieni kabinosi į tikėjimą nenugalimu reichu, kiti laukė neišvengiamos kapituliacijos. Vyras vardu Viktoras Klempereris, klajojęs po įvairius miestus po Drezdeno sunaikinimo, užrašė savo dienoraštyje jauno vyro žodžius, išgirstus traukinyje 1945 m. balandžio 4–5 d. naktį:

„Mano tėvas visą laiką tikėjo pergale, manęs neklausė. Dabar net jis nebetiki. Bolševizmas ir tarptautinis žydų judėjimas nugalės“. Tačiau net ir tada ne visi taip mąstė. Klempereris pridūrė: „Jauna moteris, sėdinti šiek tiek atokiau, vis dar tikėjo pergale ir pasitikėjo fiureriu. Jos vyras kovojo Breslau“.

Apie tokius pat nuomonių skirtumus rašo istorikas Nikolass Stargardtas: „Kai kurie jautė norą kovoti „iki paskutinio kraujo lašo, kad sustabdytų rusus“, tuo tarpu kiti skleidė pesimistinius gandus, kad vyriausybė nenori priimti britų ir amerikiečių pasiūlymo sudaryti atskirą taiką ir bendromis jėgomis pasipriešinti Sovietų Sąjungai“.

Propaganda Trečiojo reicho saulėlydyje virto retoriniu pratimu, bandymu suderinti realybę su mirtimis, griuvėsiais ir prarastomis teritorijomis bei išgalvotais pasakojimais, kuriuose nacių valstybės triumfas ir didybė yra savaime suprantamas dalykas, nepriklausantis nuo karo eigos. Gebbelso departamento darbas daugeliu atžvilgių įgavo ritualinį pobūdį: agitatoriai kartodavo šūkius tarsi tikėdamiesi, kad pakartojus juos pakankamai daug kartų, jie kažkaip paveiks tai, kas vyksta iš tikrųjų. Ilgą laiką propagandistams pavyko formuoti žmonių nuomonę ir keisti realybę žodžiais. Tačiau 1945 m. pavasarį atotrūkis tarp to, ką žmonės matė, ir to, ką jie skaitė laikraščiuose, pasiekė kritinę ribą. Tuo metu daugelis jau suprato, kad jų įsitikinimai galiausiai neturės jokios įtakos karo baigčiai ir Vokietijos likimui.

Propagandos mašina toliau veikė iš inercijos – lygiai taip pat, kaip iš inercijos buvo baudžiami įtariami Reicho išdavikai, net kai atrodė, kad jau galima viską mesti ir pasiduoti. Nacių ideologai priešpastatė valdžią pralaimėjimui, o kontrolę – mirčiai. Propaganda jiems buvo simbolinis, bet vis dėlto būdas parodyti gyventojams ir sau patiems, kad viskas yra kontroliuojama. Kai galimybės tai daryti baigėsi, Trečiajam Reichui beliko mirti.

V. Legeido
republic.ru