„7 min iki Maskvos.“ Kas puola Rusiją

Izraelio ataka prieš Iraną ketvirtadienio naktį buvo karinė sėkmė, profesionaliai nepriekaištinga. Per ją sunaikinta pagrindinė urano sodrinimo gamykla Natanze ir nužudyti keli aukšti Irano kariniai pareigūnai.

Kariniu požiūriu Izraelis įtikinamai įrodė savo pranašumą prieš Irano gynybos pajėgas, tačiau politiniu požiūriu šio išpuolio vertinimas yra kiek sudėtingesnis.

Prisiminkime, kad Rusija puolė ir Ukrainą, nes kitaip „NATO karo laivai būtų Kryme, o raketos galėtų nuskristi iki Maskvos per 7 minutes“. Galima teigti, kad vienu atveju (Irane) grėsmė yra labai reali, o kitu (Ukrainoje) ji yra visiškai išgalvota, tačiau politinės mechanikos požiūriu tai mažai svarbu. Jei tokios grėsmės taps teisėtu jėgos panaudojimo pateisinimu, tai ateityje jos bus naudojamos tiek tinkamose, tiek netinkamose vietose.

Tai kelia klausimą apie ilgalaikes šio smūgio pasekmes visam politiniam procesui. Kitaip tariant, ar Izraelio smūgis duos daugiau naudos, ar žalos?

Jei kas nors mano, kad tai grynai teoriniai klausimai, mažai susiję su būsima praktika, norėčiau priminti: didelė dalis šiandienos pasaulinių problemų yra pasekmė to, kad 2003 m., be JT Saugumo Tarybos pritarimo, Jungtinės Valstijos įsiveržė į Iraką ir nuvertė ten diktatoriaus Sadamo Huseino režimą. Politiniu požiūriu ši invazija dar galėtų būti vertinama kaip iš dalies pateisinama, tačiau teisiniu požiūriu jos pateisinimas buvo akivaizdžiai nepakankamas.

Dėl to JAV daugelį metų buvo priverstos nuolat pateisinti šią invaziją, ir, žinoma, politinės mados ten netrukus gerokai pasikeitė. Išpopuliarėjo Baracko Obamos nesikišimo politika, kurios nuosekliai laikėsi vėlesni JAV prezidentai – Donaldas Trumpas, Joe Bidenas, o dabar vėl Trumpas. Dabartinė JAV politika yra tiesioginė šio prieštaringai vertinamo 2003 m. sprendimo pasekmė.

Galima teigti, kad Izraelio išpuolis prieš Iraną nėra lyginamas su JAV invazija į Iraką. Tačiau pastarasis buvo kitokio masto. Su tuo galima sutikti, tačiau šį kartą reikia atsižvelgti į dabartinį pasaulinį kontekstą. Šie kariniai veiksmai yra susiję su jau vykstančiu plataus masto karu tarp Rusijos ir Ukrainos, todėl šio išpuolio pasekmės gali būti dar labiau nenuspėjamos.

Kad išvengčiau nereikalingų nesusipratimų, iš karto pabrėšiu, kad nesmerkiu Izraelio smūgio. Į jį reikėtų žiūrėti teigiamai iš Latvijos perspektyvos. Į jį reikėtų žiūrėti tiesiog be perdėto entuziazmo. Iš pirmo žvilgsnio šis išpuolis supaprastinamas iki kovos tarp Vakarų ir globaliųjų Pietų.  

Viskas būtų gražu, bet kas šioje kovoje yra Vakarai, o kas – Pietūs? Kaip tai nustatoma? Pagal odos spalvą? Taigi, kurioje stovykloje yra Rusija? O kaip patys žydai? Kas jie tokie: semitai ar „baltieji“? Jie tikrai nėra krikščionys, kaip ir iraniečiai.

Tad galbūt šios kovotojų stovyklos susiskaldžiusios pagal požiūrį į liberalias demokratines vertybes? Čia taip pat yra painiavos. Vakarų demokratiniai sluoksniai jau seniai labai santūriai vertina pastarųjų metų Izraelio politiką ir ilgametį jo vadovą Benjaminą Netanyahu. Atrodo, kad tai ne be pagrindo.

Ne mažiau keistas yra ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris beveik kiekviename interviu pabrėžia, kad palaiko puikius santykius su diktatoriais – Putinu, Xi Jinpingu ir net Kim Jong Unu. Jo akimis žiūrint, šie vyrai yra malonūs vyrukai, su kuriais galima sudaryti puikius sandorius, o apie demokratinių Vakarų šalių lyderius jis nieko panašaus nesako. Susidaro įspūdis, kad ir pirmaujanti Vakarų šalis – JAV – prarado savo vertybines orientacijas.

Bet jei net neaišku, kurioje pusėje yra Jungtinės Valstijos, tada klausimas, kas yra kas, tampa gana painus. Ši painiava dar labiau padidėja, kai matome demonstratyvų Trumpo administracijos atsiribojimą nuo penktadienio vakaro Izraelio smūgio. Trumpas visada stengėsi save pozicionuoti kaip griežtą ir stiprų lyderį. Jis galėtų užimti griežtą poziciją Izraelio pusėje, taip pelnydamas papildomų pritarimo taškų iš konservatyvių respublikonų (evangelikų), kurie tradiciškai yra dideli Izraelio rėmėjai. Dabar jis beveik prisijungia prie Netanyahu nekentėjų (kairiųjų demokratų), pabrėžtinai pareikšdamas, kad Jungtinės Valstijos nedalyvavo Izraelio vienašališkoje karinėje operacijoje.

Žmonės, norintys politiką suvokti kaip kovą tarp gėrio ir blogio, yra klaidinami: kas čia yra „šviesos“, o kas – „tamsos“ jėgos? Reikia pripažinti, kad panaši painiava kilo ir Antrojo pasaulinio karo metu, kai Stalinas save priskyrė tai pačiai „šviesos jėgų“ stovyklai kaip ir Ruzveltas bei Čerčilis. Ši vertybių painiava taip pat lėmė gana iškreiptą pasaulio konstrukciją, kuri pasaulyje veikė iki 1991 m., kai žlugo SSRS ir pasauliui (įskaitant Latviją) atsivėrė iki tol neregėtos vystymosi perspektyvos.

Deja, pasaulis vėl tampa nestabilesnis ir, svarbiausia, vis labiau nesuprantamas. Jei žiūrėtume siaurai, iš Izraelio karinio išpuolio perspektyvos, tai objektyviai tai yra smūgis Teherano ir Maskvos ašiai, smūgis šių dviejų nedemokratinių režimų kariniam bendradarbiavimui. Šiuo požiūriu tai mums naudinga, nes susilpnina mūsų pagrindinį potencialų priešininką – Rusiją.

Sunkiau atsakyti į klausimą: kaip tai vertinti, jei žvelgtume plačiau, politinės filosofijos kategorijomis. Principo – kam priklauso valdžia – stiprinimas pasaulyje nėra Latvijos interesas. Jei pasaulyje pradės valdyti džiunglių įstatymai, tai Latvijai ateis sunkios dienos.

Latvijos žurnalisto Bens Latkovskio straipsnis.