„Atkirsti tūkstančiai“

Svetainėje „Quora“ lankytojas uždavė klausimą:

„Kodėl Rusija siekė stiprinti suomių nacionalizmą, užuot rusifikavusi Suomiją (tuometinę Rytų Švediją)?“

Į klausimą atsakė autorius Panu Kanervo:

Na, rusai tikrai nesiekė sukurti suomių nacionalizmo. Caras Aleksandras (iš tikrųjų visi trys) daugiau ar mažiau leido jam vystytis sava vaga.

Aleksandrui I tai buvo ypač naudinga, nes jis žinojo, kad Rusijai gresia karas. Kadangi Švedija buvo Prancūzijos sąjungininkė, o Švedija ką tik buvo praradusi Rusijai rytinę karalystės dalį (1809 m.), buvo labai svarbu užsitikrinti „laimingą zoną“ suomiams, kurie manė, kad dabar padėtis geresnė nei būnant Švedijos regionu. Todėl Aleksandras I elgėsi su suomiais neįtikėtinai palankiai įstatymų, religijos, kariuomenės ir švietimo srityse. Suomiai turėjo beveik laisvas rankas viską tvarkyti taip, kaip jiems patinka, geriau sakant, išlaikyti esamą padėtį. Tai buvo daroma todėl, kad tie šmikiai suomiai nesusijungtų su Švedija ir Prancūzija.

Aleksandras I nurodė savo taikos pasiuntiniams susitarti su Švedija dėl naujos pasienio upės tarp Švedijos ir Rusijos. Taip tūkstančiai suomiškai kalbančių žmonių buvo atkirsti nuo pačios Suomijos, nes Švedija primygtinai reikalavo Tornės upės, o ne Kalixälven, kuri būtų buvusi rusų pasirinkimas ir geresnė kultūrinė riba.

Aleksandras I taip pat perkėlė sostinę iš senosios regiono sostinės Åbo į menką žvejų kaimelį Helsinkį (ar kada nors susimąstėte, kodėl jis atrodo kaip tvarkinga Rusijos miesto versija? Dabar žinosite). Tiesiog tam, kad būtų saugiau. Stokholmas buvo per arti Åbo.

Vėlesni Aleksandrai (II-III) į Suomiją žiūrėjo kaip į eksperimentą, savotišką laboratoriją, kurioje buvo galima patikrinti, kaip vakarietiškos laisvės veikia įvairius ekonomikos ir visuomenės aspektus.

Tačiau bet kuriuo atveju Suomijos kultūros kūrimas – ne Rusijos iniciatyva, o sąmoningai laisvos ir nesuvaržytos valdžios šalutinis produktas.

Tarpukariu Nikolajus I, o vėliau Nikolajus II pasirinko rusifikaciją, kuriai suomiai griežtai prieštaravo.

Nė vienas iš penkių carų neturėjo nieko prieš, kad, be visų kitų titulų, būtų vadinamas „didžiuoju Suomijos kunigaikščiu“. Taip yra todėl, kad daugiau yra daugiau, paklauskite Yngwie.