„Šviesa gęsta visoje Europoje.“ Monstriški įvykiai

Ekonomikos mokslų daktaro Vladimiro Velyčko komentaras.

Išgirdę žodį „elektros dingimas“, dažniausiai įsivaizduojame priešo raketas virš Ukrainos, energetikus, gelbėjančius tinklą, ir šeimas su žibintuvėliais rūsiuose. Tačiau pastarosios savaitės įrodė, kad ši realybė nebėra vien ukrainietiška.

Gegužės pabaigoje, paskutinę Kanų kino festivalio dieną, dideliame regione pietų Prancūzijoje nutrūko elektros tiekimas. Apie 160 000 namų ūkių Alpes-Maritimes regione liko be elektros. Dingimo priežastis – sabotažas, atliktas tikslingai išjungiant svarbiausius elektros tinklo mazgus: trys iš keturių aukštos įtampos linijų atramų buvo tyčia sugadintos, o Biancon pastotėje taip pat užfiksuotas padegimas.

Tokio tipo išpuolis turi visus hibridinės operacijos, kuria siekiama parodyti sistemos pažeidžiamumą didelio tarptautinio įvykio metu, daryti psichologinį spaudimą gyventojams ir pakenkti pasitikėjimui valstybės gebėjimu garantuoti saugumą, požymius. Fizinis išpuolis prieš infrastruktūrą yra klasikinis vadinamųjų pilkųjų konflikto zonų, esančių už atviro karo ribų, bet darančių strateginę žalą, elementas.

Mėnesiu anksčiau, balandžio 28 d., Ispanijoje įvyko didžiausias elektros energijos tiekimo sutrikimas šalies istorijoje. Beveik 50 milijonų žmonių Ispanijoje ir Portugalijoje liko be elektros. Ekonominiai nuostoliai vertinami 400 milijonų eurų.

Elektros energijos tiekimo sutrikimas Ispanijoje buvo kitokio pobūdžio nei Prancūzijoje – avarijos priežastis buvo energetikos infrastruktūros nepasiruošimas naujiems iššūkiams, susijusiems su atsinaujinančiais energijos šaltiniais (problemos šaknys slypi ne pačiuose atsinaujinančiuose energijos šaltiniuose, o nepakankamame tinklo lankstume ir greitai veikiančių rezervų, tokių kaip didelio masto baterijos ir paklausos valdymo sistemos, trūkume). Tai reiškia, kad šiuolaikinė Europa sparčiai pereina prie decentralizuotos ir „žaliosios“ energijos, tačiau neturi lanksčių atsarginių sistemų. O didelis tinklų tarpusavio priklausomybės laipsnis sukuria domino efektą, kai viena klaida gali palikti pusę žemyno be elektros.

Įvykiai Ispanijoje ir Prancūzijoje rodo, kad energetinis saugumas peržengia techninius aspektus ir tampa strateginiu nacionalinio saugumo veiksniu. Išpuolis prieš energetikos sektorių yra smūgis ne pastatams, o valstybės stabilumui. Tai destabilizuoja ekonomiką, paralyžiuoja logistiką ir sėja paniką tarp gyventojų. Tuo pačiu metu ekonominiai nuostoliai dėl elektros energijos tiekimo sutrikimų viršija tiesioginius finansinius nuostolius. Prancūzijoje elektros energijos tiekimo nutraukimas Kanų kino festivalio metu gali paveikti šalies, kaip patikimos tarptautinių renginių organizavimo partnerės, reputaciją. Ispanijoje transporto sustabdymas, ligoninių ir kitų svarbių paslaugų darbo sutrikimai parodė, kaip šiuolaikinė visuomenė priklauso nuo stabilaus elektros energijos tiekimo.

Be to, masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai Ispanijoje ir Prancūzijoje yra ne tik incidentai, bet ir įspėjimas visai Europai: energetika tapo nauju hibridinio karo ginklu. Tikslinės atakos prieš šį ekonomikos sektorių yra ne tik destabilizacijos priemonė, bet ir politinės įtakos svertas. Tarp potencialių naudos gavėjų yra Rusija, kuri, kurdama problemas ES, siekia nutraukti paramą Ukrainai, ir vidinės struktūros, suinteresuotos pakenkti žaliajai transformacijai, siekiant lobizmo dėl iškastinio kuro energijos.

Rusija, Kinija ir Iranas jau seniai kuria kibernetinius karius, kurie specializuojasi atakose prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą. Ukraina tai pajuto dar 2015 m., kai užpuolikai įsilaužė į „Ukrenergo“ sistemas ir pirmą kartą istorijoje dėl programišių atakos nutraukė elektros tiekimą ištisiems miestams.

Šiandien Europos šalys susiduria su panašia grėsme. Tačiau, skirtingai nei Ukrainoje, kur atsparumas tokioms grėsmėms jau tapo DNR dalimi, daugelis Europos šalių vis dar mano, kad jų energetinis saugumas yra tik jų energetikos ministerijų rūpestis.

Tuo pačiu metu kiekviena elektros energijos tiekimo nutraukimo valanda reiškia milijoninius nuostolius. Gamyklų uždarymas, mažmeninės prekybos žlugimas, komunikacijos problemos, transporto chaosas... Energetinė ataka yra pigiau nei karas, bet veiksminga kaip masinio naikinimo ginklas.

Ukraina, nepaisant karo, jau sukūrė atvejo analizę apie energetikos sistemos išlikimą susidūrus su totaliniais išpuoliais. Ir ši patirtis yra neįkainojama visam žemynui. Europa, jei nori išlikti šiame hibridiniame kare, turi padaryti išvadas ir imtis skubių priemonių jau šiandien. Pagrindinės būtų tokios:

Energetinio saugumo militarizavimas: kritinė infrastruktūra turi būti nuolat kontroliuojama saugumo pajėgų.

Kibernetinis saugumas NATO lygmeniu: vieningo energetinio skydo su intelektu, dirbtinio intelekto stebėsena ir kibernetine intervencija kūrimas.

Energijos rezervai ir autonomija: investicijos į vietines energijos kaupimo sistemas.

Rizikos analizė kaip ESG dalis: kiekviena energetikos įmonė turi įvertinti savo pažeidžiamumą ne tik finansiškai, bet ir geopolitiškai.

Rezervinės energijos sistemos, energijos tiekimo decentralizavimas, investicijos į energetikos tinklų kibernetinę apsaugą – visa tai neturėtų tapti prabanga, o norma.

„Šviesa gęsta visoje Europoje, ir mes iki savo gyvenimo pabaigos jau nebepamatysime, kaip ji užsidega“, – 1914 m., kai Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai, sakė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Edwardas Grey'us. 

Ši frazė tapo Europos taikos žlugimo ir civilizuoto pasaulio įžengimo į didelio konflikto erą simboliu. Šiandien šie žodžiai įgauna naują prasmę, nes „šviesa gęsta visoje Europoje“ tiesiogine prasme. O skubūs sprendimai ES lygmeniu nulems, ar jie išsaugos tą šviesą per savo gyvenimą.