„Maskva ruošia naują armiją.“ JAV, Vokietija ir Lenkija neabejoja. Puolimo data jau žinoma

Paskelbta Danijos žvalgybos analizė sulaukė didelio atgarsio, rodančio, kad Rusija atgaus galimybę atakuoti NATO praėjus maždaug 5 metams po karo Ukrainoje pabaigos, rašo žurnalistas Łukaszas Michalikas.

Panašų laiko horizontą pateikia ir Lenkijos ekspertai, tokie kaip plk. Maciejus Korowajus (5 metus), Vokietijos žvalgyba (šio dešimtmečio pabaiga) ir Bundesvero generalinis inspektorius generolas Carstenas Breueris (2029 m.). Šiek tiek mažiau laiko skiria amerikiečių žvalgybos ir atsargos majoras Michałas Fiszeris, kuris rodo Rusijos pasirengimą atakuoti jau 2028 m.

Šiuos vertinimus dažniausiai lydi įspėjimas, kad pasirengimas pulti automatiškai nereiškia karo pradžios.

Maskvos ekspansines ambicijas gali atvėsinti Vakarų karinio potencialo atkūrimas – tas pats karinis potencialas, kuris efektyviai atgrasė SSRS ir visą Rytų bloką nuo tokių scenarijų kaip „Septynios dienos iki Reino“ ar kitų puolimo prieš Vakarus variantų per pusę Šaltojo karo metų.

Rusija, nepaisant didžiulių nuostolių, kuriuos patyrė per pastaruosius trejus metus, gali greitai atkurti savo potencialą. Dabartinė padėtis Ukrainoje akivaizdžiai demonstruoja jos galimybes: „mobikų bangos“ (kaip paniekinamai buvo vadinami nepakankamai apmokyti ir prastai aprūpinti Rusijos kariai), siųstos į beviltiškus puolimus, yra tolimoje praeityje.

Nors žiniasklaidoje rašoma apie didžiausią per pastaruosius metus pavasarinį šaukimą į Rusijos armiją, dabartinę iniciatyvą fronte rusai įgijo nedalyvaujant šauktiniams: Ukrainoje rusų daliniuose kaunasi profesionalūs kariai ir sutartį nusprendę pasirašyti savanoriai. Šauktiniai kovoja tik Rusijos teritorijoje – Kursko ir Belgorodo srityse, kur, pagal RF nomenklatūrą, vykdoma antiteroristinė operacija.

Be to, mokymo sistema, atkurta po dešimtmečius trukusio nuosmukio, reiškia, kad, kaip įvertino pulkininkas Piotras Lewandowskis, į frontą vykstantys Rusijos kariai šiuo metu statistiškai yra geriau apmokyti nei jų priešininkai ukrainiečiai.

Mokymo sistemos suaktyvėjimą lydi stebėtinai didelis Rusijos pramonės atsparumas, palyginti su prognozėmis prieš dvejus metus. Taip, sandėliai jau tušti ir esant dabartiniam nuostolių tempui, Rusija netrukus praras – kai kuriose įrangos kategorijose – galimybę juos papildyti.

Strateginė aviacija, karinis jūrų laivynas ir kai kurių tipų priešlėktuvinės sistemos yra vis prastesnės būklės ir laikui bėgant ji gali dar labiau pablogėti.

Tačiau tuo pat metu Rusija – kaip, be kita ko, apskaičiavo civilis analitikas Jarosławas Wolskis – sugebėjo išlaikyti apie 600 modernių tankų, susilpnindama Ukrainoje kovojančius dalinius.

Šalies viduje treniruojamos didelės pajėgos, tačiau dabartinėse kovose nedalyvauja. Lūžio taške jos gali būti išmestos į frontą, bet – galbūt – jau kuriamos su ketinimu panaudoti jas kitur, pasibaigus karui Ukrainoje.

Tai pabrėžia RAND, amerikiečių organizacija, besispecializuojanti gynybos tyrimų srityje. Savo analizėje RAND išdėstė keturis Rusijos ginkluotųjų pajėgų atkūrimo scenarijus. Pirmasis iš jų – vadinamas „Šoigu planu“ (Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretoriaus Sergejaus Šoigu vardu) – numato didesnės nei 2022 m. armijos kūrimą, bet tik tam tikrose dalyse modernizuotos.

Antrasis scenarijus yra didžiulės armijos, aprūpintos ne itin modernia, bet masinės gamybos įranga, sudarymas, kas yra pasiekiama Rusijos pramonei. Trečiasis scenarijus numato skaitinį armijos sumažinimą, tuo pačiu vykdant technologinį šuolį, atsirandantį dėl naujų, bet mažiau ginklų reikalaujančių sistemų.

Ketvirtasis variantas – galimybė atstatyti armiją pagal Vakarus, naudojant modelius, paimtus, be kita ko, iš JAV kariuomenės organizacijos, paremtą išorinėmis žiniomis, įgytomis bendradarbiaujant su užsienio partneriais.

Šiuos scenarijus įvertino interviu su PAP dr. Jakubas Olchowskis iš Vidurio Europos instituto. Jo nuomone, bandymas nuspėti Rusijos armijos vystymosi kryptį yra panašus – dėl didelio kintamųjų skaičiaus – į ateities spėjimą. Kartu jis trečiąjį ir ketvirtąjį scenarijus laikė mažiausiai tikėtinais.

Eksperto teigimu, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į planą plėsti Rusijos ginkluotąsias pajėgas skaičiumi ir ribotų pramonės pajėgumų bandymą ją modernizuoti, žinomą kaip „Šoigu planas“.

Tuo pat metu, kaip X svetainėje pažymėjo analitinės bendrovės „Rochan Consulting“ atstovas Konradas Muzyka, „[Rusijos] pramonė per ateinančius 10 metų neužpildys karo sukurtų spragų, ši prognozė turi būti nuolat tikrinama remiantis tankų, pėstininkų kovos mašinų ar Kinijos ekonominio bendradarbiavimo duomenimis“.

Kaip tik ši užsienio parama gali tapti veiksniu, kuris gerokai pakeis Rusijos ginkluotųjų pajėgų veidą. Apie galimus pokyčius, be kita ko, skelbia ir Rusijoje pasigirstančios nuomonės, be kita ko, dėl būtinybės modernizuoti artileriją ir atsisakyti posovietinio 152 mm kalibro, pereinant prie „vakarietiško“ 155 mm kalibro, kurį šiuo metu diegia Kinija.

Nepriklausomai nuo pokyčių krypties, kurią artimiausiais metais patirs Rusijos ginkluotosios pajėgos, artimiausio dešimtmečio pradžioje Maskva greičiausiai turės savo žinioje atkurtą armiją. Ji gali gerokai skirtis nuo tos, kuri prieš daugiau nei trejus metus pradėjo „trijų dienų specialiąją operaciją“ ir vietoj ryškios pergalės įklimpo į Ukrainą, patyrusią didžiausių nuostolių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.