Astronomai griebiasi už galvų. „Kažkas mums siunčia signalus. Jis yra Paukščių Tako galaktikoje“

Neseniai visai netoli mūsų planetos įvyko neįtikėtinas aptikimas. Bent jau jei į šį atstumą žiūrėsime ne iš žmogaus perspektyvos, o iš Visatos platybių perspektyvos. Visa sumaištis prasidėjo 2022 m., kai pasirodė pirmoji išsami informacija apie tris skirtingus signalus.

Apie ką tiksliai tai kalbama? Paslaptingas šaltinis, esantis už 15 000 šviesmečių nuo mūsų planetos. Iš ten sklindančios radijo ir rentgeno bangos akivaizdžiai suglumino astronomus. Todėl jie nusprendė išspręsti šią paslaptį, nors laikui bėgant paaiškėjo, kad tai bus dar sunkiau, nei iš pradžių manyta.

Kertino universiteto atstovas Zitengas Wangas pripažįsta, kad aptiktas objektas nepanašus į nieką, ką mokslo pasaulis kada nors matė. Įdomu tai, kad Australijos radijo teleskopai yra identifikavę ne vieną tokį stebinantį šaltinį. Pavyzdžiui, vienas, esantis už 4000 šviesmečių, kas 18 minučių skleidžia radijo bangas 30–60 sekundžių trukmės signalų pavidalu.

Kitas objektas yra kiek toliau, už 15 000 šviesmečių. Šiuo atveju radijo bangos trunka apie penkias minutes ir Žemę pasiekia kas 22 minutes. Trečiasis objektas, esantis už 5000 šviesmečių, skleidžia panašaus bangos ilgio signalus kaip ir pirmasis, tačiau mus jie pasiekia daug vėliau, beveik trijų valandų skirtumu.

Šaltinis, žinomas kaip ASKAP J1832-0911, yra už 15 000 šviesmečių ir kas 44 minutes skleidžia dviejų minučių trukmės impulsą. Šiuo atveju viskas ypač intriguoja, nes tai susiję ir su radijo bangomis, ir su rentgeno spinduliais. Mokslininkai galbūt niekada nebūtų to supratę, jei ne sutapimas, kad tą patį šaltinį tyrinėjo ASKAP radijo teleskopas ir „Chandros“ observatorija.

Astronomams pasisekė, tačiau svarbiausias dalykas vis tiek turėjo būti atliktas: paaiškinti, kas ir kokiomis aplinkybėmis skleidė signalus. Labai svarbus pastebėjimas buvo tas, kad iki 2023 m. lapkričio mėn. iš šios kosmoso srities nebuvo atkeliavęs joks kitas signalas, todėl paslaptingas šaltinis turėjo suaktyvėti tik neseniai. Problema ta, kad čia žinios iš esmės baigiasi ir lieka tik spėlionės.

Pagal vieną scenarijų ASKAP J1831-0911 yra magnetaras, o pagal kitą – kad tai žvaigždžių pora bendroje sistemoje. Šioje konfigūracijoje vienas iš šių objektų būtų baltoji nykštukė. Tačiau nė vienas iš šių scenarijų nėra be trūkumų. Pavyzdžiui, radijo ir rentgeno signalai galėtų būti siejami su magnetaro buvimu, tačiau kitos jo savybės neatitinka. Be to, hipotetinės baltosios nykštukės spinduliuotė yra septyniais dydžio eilėmis silpnesnė nei ASKAP J1831-0911 skleidžiami impulsai. Jos poliarizacija taip pat kelia abejonių.

Publikacijos žurnale „Nature“ autoriai net neatmeta galimybės, kad jie gali susidurti su kokio nors dar nežinomo reiškinio pavyzdžiu.