Ar reikia perrašyti vadovėlius? „Atradimas apie šunis šiurpina“

Labai sudėtingi žmogaus, vilko ir šuns santykiai

Kalbame apie prieš 16 000 metų gyvenusio šuninio plėšrūno skeletą. Tai patelė, kurios kūno svoris yra apie 26 kg, o ūgis – 62 cm. Ji buvo maždaug pointerio dydžio, šiek tiek mažesnė už vokiečių aviganį ir, žinoma, mažesnis už suaugusį vilką.

Gyvūno siluetas ir skeletas artimesni pleistoceno šunims nei vilkams, o tai jau yra įdomi užuomina atsekant šių plėšrūnų pokyčius ledynmečio metu, veikiant santykiams su žmonėmis. Skelete taip pat matyti juosmens slankstelių ir šonkaulių pažeidimo požymių, o ant vienos iš menčių yra apskritos perforacijos.

Prisiminkime, kad kalbame apie skeletą, kurio amžius siekia 16 000 metų. Tai laikotarpis, kai jau darome prielaidą apie glaudų žmonių ir buvusių vilkų, o dabar šunų bendradarbiavimą arba bent jau tokio bendradarbiavimo pradžią.

Mokslininkai atmetė galimybę, kad kalytė iš Baume Traucade į olą pateko dėl natūralios izoliacijos ar išorinio veiksnio (pvz., dėl kito mėsėdžio spaudimo). Viskas rodo, kad gyvūnas čia atsidūrė kartu su oloje gyvenančiais žmonėmis.

Ant patelės kaulų yra požymių, kad šiam gyvūnui būtų buvę sunku savimi pasirūpinti. Susiduriame su plėšrūnu, kuris tikriausiai nebuvo savarankiškas ir kuriuo tikriausiai kažkas rūpinosi. Tuo pačiu metu pėdsakai rodo, kad ji buvo nužudyta.

Gyvenimas su senais vilkais buvo rizikingas

Kaip tai paaiškinti? Galbūt šuo buvo susijęs su žmonėmis, jiems padėjo ir galėjo pasikliauti jų rūpesčiu, bet dėl ​​kažkokių priežasčių buvo jų nužudytas. Gali būti, kad priežastis buvo maisto trūkumas ar kita krizė, arba  gali būti, kad šuo tapo agresyvus.

Tai galėtų rodyti, kad žmonių, vilkų ir jų palikuonių santykiai nebuvo tokie lengvi ir sklandūs, kaip manome. Ir ne tik tai, kad vilkas/šuo nuo pat pradžių tapo didžiausiu žmogaus draugu, ištikimai sekdamas jam iš paskos ir klausydamas jo komandų.

Gali būti, kad šių santykių kūrimo metu kilo konfliktų, kurių metu kažkas net mirė – arba žmogus, arba vilkas. Gali būti, kad žmonės vertino plėšrūno paramą ir juo rėmėsi, tačiau tuo pat metu turėjo būti atsargūs dėl jo nuožmumo ir agresyvios jėgos, padarė tyrėjai išvadą.

Tūkstančiai metų trukęs vieno nuostabiausių ryšių tarp žmonių ir gyvūnų – santykių su šunimi – kūrimas virsta sunkiu ir galbūt labai dramatišku laikotarpiu, kupinu problemų, aklaviečių ir galbūt mirties. Praėjo daug labai sunkių metų, kol šuo atsisėdo ant mūsų sofų ir pradėjo laižyti mūsų skruostus.