Radioaktyvus debesis pasiekė Lietuvą. Pėdsakai veda į Rusiją (Foto)

2017 m. spalio pradžioje Europą, įskaitant Lenkiją ir Lietuvą, pasiekė radioaktyvaus izotopo debesis. Mokslininkai įrodė, kad jo šaltinis buvo chemijos gamykla, kurioje įvyko trys tragiškos branduolinės katastrofos. Jas valdžios institucijos ilgai slėpė.

Tai, kad Rusija visada slėpė visokias nelaimes, nieko nestebina. Anksčiau, kai nebuvo palydovų, buvo sunku nustatyti, kas iš tikrųjų vyksta. Šiandien atskleisti tai, ką rusai bando bet kokia kaina nuslėpti, nebėra problema.

Geriausias to įrodymas – labai rimtas incidentas, įvykęs 2017 m. rudenį. Lenkijos nacionalinė atominės energijos agentūra (PAA) paskelbė, kad ore virš Europos aptiktas radioaktyvusis izotopas rutenis-106.

Rusai tylėjo kelias savaites

Šią informaciją patvirtino Prancūzijos nacionalinis radiologinės saugos institutas (IRSN), kurio duomenimis, rugsėjo 27–spalio 13 dienomis didžiąją Europos dalį apgaubė radioaktyvus debesis, o Lenkija buvo tarp šalių, kuriose buvo padidėjusi izotopo koncentracija.

Užterštumo šaltinio vieta ir izotopų debesies judėjimo kryptis. „Google Maps“ nuotr.

IRSN atstovai nustatė šio izotopo šaltinį. Manoma, kad nuotėkis įvyko tarp Uralo kalnų ir Volgos upės, t. y. vakarų centrinėje Rusijoje arba šiaurinėje Kazachstano dalyje. Lapkričio 10 d. mokslininkai paprašė abiejų šalių valdžios institucijų atskleisti informaciją apie tikslią nuotėkio vietą.

Tik lapkričio 21 d. Rusijos meteorologijos ir hidrologijos tarnyba „Roshydromet“ pranešė, kad Čeliabinsko srityje, Uralo kalnuose, įvyko radioaktyviųjų medžiagų išmetimas. Argaiašo kaimo apylinkių matavimo stotyje nuo rugsėjo 25 d. iki spalio 1 d. buvo užfiksuotas „itin didelis“ užterštumas rutenio-106 izotopu, kuris daugiau nei 986 kartus viršijo leistiną normą.

Išmetimo šaltinis greičiausiai buvo Oziorsko miesto, anksčiau žinomo kaip Čeliabinskas-40, o vėliau – kaip Čeliabinskas-65, ir kaimyninio Kyštymo miesto apylinkės. Jų rajone yra chemijos gamykla „Majak“ („Žibintas“). „Greenpeace Russia“ paskelbė, kad kreipsis į prokuratūrą su prašymu patikrinti, ar gamykloje nebuvo išmestas rutenis-106.

Tragiškų branduolinių katastrofų vieta

Ši sritis slepia tamsią paslaptį. Po 1940 m. šalia miesto buvo pastatyta didelė sviedinių gamykla, vadinama „Majak“. Tai neatpažįstamai pakeitė šios vietovės veidą. Taip yra todėl, kad per daugelį kitų metų įvyko net trys branduolinės katastrofos.

Rutenio-106 izotopo koncentracija. Raudoni taškai rodo jo emisijos šaltinį. IRSN nuotr.

1957 m. požeminiame labai radioaktyvių skystų atliekų rezervuare įvyko sprogimas. Užterštumas buvo toks stiprus, kad žmonių oda lupėsi, jie patyrė baisius bėrimus ir nudegimus. Žuvo 200 žmonių, 10 000 buvo evakuoti, o iš viso 470 000 žmonių buvo paveikti radiacijos.

Naujausi tyrimai rodo, kad mirčių skaičius galėjo būti daug didesnis – iki 10 000. Vienas iš biogenetikų, pabėgusių iš SSRS į JAV, visuomenei atskleidė visą tiesą apie Rusijos incidentą, geriau žinomą kaip „Kyštymo katastrofa“.

„Majak“ gamykloje buvo didžiulės talpyklos, pripildytos tonomis radioaktyviųjų atliekų. Katastrofos dieną viename iš šių konteinerių sugedo aušinimo sistema, todėl atominio dumblo temperatūra smarkiai pakilo. Deja, gamyklos darbuotojai per vėlai suprato, kas nutiko, ir nieko negalėjo padaryti.

Štai kaip „Majak“ chemijos gamykla atrodo palydovinėje nuotraukoje. „Google Earth“ nuotr.

Didžiulis slėgis susprogdino maždaug 8 metrų gylyje po žeme esančią ir betonine plokšte uždengtą plieninę talpyklą. Sprogimas buvo toks galingas, kad visi radioaktyviosiomis atliekomis pripildyti konteineriai buvo apgadinti, o į dangų buvo išleista tūkstančiai tonų mirtinų medžiagų, žėrinčių įvairiomis spalvomis.

Pasirodo, kad, be žmogaus veiklos, pagrindinis uždegimo mechanizmas buvo ir oro reiškiniai. Nelaimės metu regioną užklupo smarkios liūtys, dėl kurių radioaktyvios nuotekos pateko į vietinę upę, o iš jos – į tūkstančius namų. Šioje tragedijoje taip pat prisidėjo gūsingas vėjas. Jis per miestą nešė radioaktyvias dulkes iš išdžiūvusio Karačiajaus ežero dugno.

Įdomu tai, kad po daugelio metų paaiškėjo, jog CŽA puikiai žinojo apie šį įvykį. Tačiau agentūra neatskleidė informacijos apie sprogimą, nes nenorėjo parodyti, kad atidžiai stebėjo visą sovietų branduolinę programą. Vyriausybė taip pat baiminosi, kad dėl avarijos grėsmės Amerikos visuomenė nenorės plėsti savo branduolinių objektų.

Galiausiai tiesą apie Kyštymo katastrofą 1992 m. atskleidė prezidentas Borisas Jelcinas. Rusijos valdžia taip pat oficialiai pripažino „Majak“ gamyklos ir Čeliabinsko-65 miesto, kuris dabar vadinamas Oziorsku, egzistavimą. Šis miestas iki šiol tebėra uždaras ir vis dar priklauso Rusijos atominės energetikos agentūrai „Rosatom“.

Rusai vis dar slepia tiesą

Pasak Prancūzijos nacionalinio radiologinės saugos instituto (IRSN), 2017 m. rugsėjo ir spalio mėn. sandūroje į atmosferą buvo išleistas didelis rutenio-106 kiekis – nuo ​​100 iki 300 terabekerelių. Jei panašus nuotėkis įvyktų Lietuvoje, reikėtų evakuoti gyventojus bent kelių kilometrų spinduliu nuo vietos, kurioje buvo išleistas šis izotopas.

Tuo tarpu Rusijos tarnybos atskleidė, kad leistini radioaktyviojo izotopo išmetimo standartai buvo viršyti beveik 1000 kartų, o vėlavimas siekė net 2 mėnesius. Kol kas nežinoma, ar vietos gyventojai buvo veikiami radiacijos, ir ar jie apskritai buvo informuoti apie avariją.

Mokslininkų teigimu, ši medžiaga buvo utilizuota neteisingai, pavyzdžiui, ją deginant. Tai tikrai nebuvo branduolinio reaktoriaus gedimas, nes kartu su ruteniu-106 ore būtų pasirodę ir kitų radioaktyviųjų izotopų.

Radioaktyviųjų medžiagų saugojimo įrenginio statyba „Majak“ gamykloje. JAV armijos inžinierių korpuso nuotr.

Šis incidentas rodo, kad nepaisant itin griežtos kontrolės įrenginiuose, kuriuose reguliariai tvarkomos radioaktyviosios medžiagos, ir Černobylio katastrofos šešėlyje, mes vis dar nesame apsaugoti nuo grėsmės, juolab kad apie jos šaltinį sužinome pavėluotai.

Mums debesis nebuvo pavojingas

Kitaip nei Čeliabinsko srities gyventojų, Lenkijoje (taip pat ir Lietuvoje) izotopo kiekis ore nebuvo didelis. Nacionalinis aerozolių mėginių ėmimo stočių tinklas ore virš Lenkijos aptiko 6,4 mBq/m³ rutenio-106 koncentraciją. Tai labai mažas kiekis ir nekelia jokios grėsmės žmonių sveikatai ar aplinkai.

Todėl nereikėjo vartoti jodo preparatų. Užterštumas buvo tik laikinas. Tai keltų pavojų, jei tokią rutenio dozę nuolat įkvėptume kelis šimtus metų.