Visur ateiviai: kodėl mokslininkai kadaise manė, kad visos planetos yra apgyvendintos

• Prieš šimtmečius daugelis mokslininkų ir mąstytojų tikėjo, kad ateiviai ne tik egzistuoja, bet ir gyvena visose kosmoso dalyse – planetose, žvaigždėse ir net „tuščioje“ erdvėje.
• Astronomai netgi pasiūlė atlikti kosminius surašymus, įvertinant žinomų Saulės sistemos kosminių kūnų gyventojų skaičių.
• Ši nuomonė pradėjo griūti XX a. pradžioje, kai mokslininkai atrado radioaktyvumą ir gyvybei būtinas sąlygas.

Balandžio 17 d. pasaulį aplėkė žinia, kad, remiantis Jameso Webbo kosminio teleskopo stebėjimais, už 124 šviesmečių esančioje planetoje gali būti gyvybės pėdsakų. Planetoje, pavadintoje K2-18b, aptikta dimetilsulfido arba dimetildisulfido. Abi šias dujas, bent jau Žemėje, gamina tik gyvi organizmai.

Tolimos gyvybės formų, besimėgaujančių K2-18b raudonosios nykštukės rubino šviesa, egzistavimo perspektyva yra ginčytina, nes įrodymai nėra tvirti. Be to, istorija rodo, kad šioje srityje mes linkę svajoti. Geriausia būti atsargiems.

Tačiau neginčytina, kad gyvybę visatoje ir jos aptikimo būdus tyrinėjanti astrobiologija įgauna pagreitį. Per kelis dešimtmečius NASA planuoja paleisti ambicingą naują kosminį teleskopą Habitable Worlds Observatory (Gyvenamųjų pasaulių observatorija), tikėdamasi atsakyti į klausimus, ar gyvybė klesti kitur.

Tačiau pats faktas, kad esame nustebinti ir susijaudinę dėl preliminarių organinių dujų aptikimo už 124 šviesmečių esančioje planetoje, yra didžiulis nukrypimas nuo to, ką žmonės manė vos prieš keletą kartų. Tai, kad dabar „gyvybė kitur“ mums yra atviras klausimas, t.y. vertintinas atsargiai, yra dramatiškas poslinkis nuo to, kas buvo laikoma savaime suprantamu dalyku daugelį šimtmečių.

Maždaug prieš keturis šimtmečius, kai žmonės pradėjo pripažinti, kad be mūsų saulės sistemos yra ir kitų, jie iš karto nusprendė, kad jų planetos tiesiog privalo būti apgyvendintos. Istoriškai mokslininkai linko manyti, kad mūsų kosmosas ne tik pilnas gyvybės, bet ir ja tiesiog kunkuliuoja.

Kodėl? Nes manė, kad jei taip nebūtų, mūsų visatoje būtų daug tuščios erdvės. Toliau pateikiama istorinė pasakojimas apie tai, kaip žmonės linko manyti, kad kiekvienoje kosmoso vietoje, — įskaitant saules — turi gyventi protingi gyvūnai, gyvenantys beveik taip pat kaip mes.

Galiausiai tai įrodo, kaip toli mes nužengėme per kartų kartas trukusius visatos tyrinėjimus, kad netgi keliame „gyvybės kitur“ klausimą kaip reikalaujantį griežto apibrėžimo ir patikslinimo. Ypač toli nužengėme nuo ankstyvųjų spekuliantų, kurie mielai atliko kosminės populiacijos surašymus, pateikdami akis džiuginančius skaičius, manydami, kad kiekvienas kietas objektas visatoje yra pilnas gyvybės.

Ankšta Visata

XVI amžiaus pradžioje lenkų polimatas Mikalojus Kopernikas pradėjo atradimų seriją, galiausiai išaugusią į mūsų šiuolaikinį supratimą apie Žemės vietą: ji yra tik viena iš nesuskaičiuojamų planetų nesuvokiamai didelėje visatoje.

Tačiau vos keliais dešimtmečiais anksčiau kai kurie jau spėliojo apie tai. 1440 m. vokiečių teologas Nikolajus Kuzietis teigė, kad turi būti nesuskaičiuojama daugybė kitų žvaigždžių ir planetų. Jis manė, kad visos jos turi būti apgyvendintos. Jis netgi teigė, kad pačios saulės turi būti apgyvendintos. „Saulės būtybėmis“, įsivaizdavo Kuzanietis, „šviesiomis ir apšviestomis intelektualiomis būtybėmis“.

Kuzanietis nebuvo vienintelis. Italų filosofas Giordano Bruno netrukus išsakė panašias mintis 1584 m. jis samprotavo, kad taip pat, kaip mes laikytume „blogu“, jei mūsų planeta nebūtų pilna gyvybės, „nebūtų mažiau bloga, jei nebūtų užpildytas visas kosmosas“.

Žmonėms prireikė šimtmečių tyrimų, kad jie visiškai suvoktų, jog tai, kas yra vertinga mums, nėra tas pats, kas yra savaime realūs dalykai. Tai suprantama: mes visi esame viltingo mąstymo aukos. Tačiau tuo metu buvo labai įprasta manyti, kad viskas, kas egzistuoja, privalo egzistuoti dėl kokios nors priežasties. Atitinkamai atrodė visiškas vietos švaistymas, jei kosmosas nėra nėra pilnas gyvų, jaučiančių būtybių. Kaip sakė Bruno, mums nepatiktų mūsų gyvojo pasaulio „neegzistavimas“, tad kodėl turėtume tą negarbę priskirti mūsų gyviems kaimynams?

Bruno dėl savo pažiūrų pateko į bėdą — jis buvo sudegintas ant laužo — bet per kitą šimtmetį panašūs įsitikinimai išplito, tapo vyraujančiais ir galiausiai vieningais. Net Johnas Miltonas savo 1667 m. Paradise Lost užsimena apie kitus apgyvendintus pasaulius. (Šėtonas, keliaudamas tarp žvaigždžių, praeina pro kai kuriuos iš jų, „bet tų kas gyveno laimingi/ Jis nesustojo aplankyti.“)

Įsitikinimas, kad kiekvienas visatos paviršius turi būti apgyvendintas, netgi paskatino anglų astronomą Edmondą Halley 1692 m. padaryti išvadą, kad pati Žemė turi būti tuščiavidurė ir užpildyta koncentrinėmis sferomis, kaip titaniška matrioška lėlė. Kodėl? Nes tai maksimaliai padidintų nekilnojamojo turto plotą planetoje, kur galėtų gyventi, mąstyti ir vertinti būtybės.