Pergalės transmutacijos

Buvau įprastas sovietinis vaikas ir labai gerai įsivaizduoju visą tą sudėtingą jausmų kompleksą, kurį rusai patiria dėl Pergalės parado – tai ir pasididžiavimas, ir kartėlis, ir džiaugsmas, ir prisiminimai. Tai ir visi filmai apie karą, kuriuos jie matė, ir senelio pasakojimai, ir jo ordinais, ir dar labai daug visko.

Aš buvau toks pat. Taip pat piešiau sąsiuviniuose begales tankų ir lėktuvų. Aš taip pat žaidžiau karą. Aš taip pat skaitydavau knygas ir klausydavausi karinių dainų. Ir man buvo saldu nuo frazių. Aš taip pat įsivaizdavau, kaip herojiškai žūstu kare, ir rinkdavau žodžius, kuriuos pasakysiu prieš mirtį. Man taip pat atrodė, kad mūsų vaikinai yra puikūs, o vokiečiai – niekšai, nes juk mačiau tokius juokingus vokiečius filmuose: vienas liesas, arogantiškas, su monokliu akyje, o kitas – storas ir kvailas feldfebelis. Kaip jie galėjo prilygti mūsų ereliams? Aš prisimenu, kaip gražus Kadočnikovas, apsuptas fašistų, gėrė „Už mūsų pergalę!“ Aš buvau, kaip sakė Strugackiai, klasikinis „infantilus militaristas“.

Bet kuo daugiau knygų skaitydavau, tuo daugiau klausimų kildavo. Jei vokiečiai tokie kvailiai, tai kaip jie pasiekė Maskvą? Kaip septintą dieną paėmė Minską? O kas tada mes? Ir dėl dainų. Aš labai myliu Okudžavą, bet negaliu klausytis eilutės „Tai reiškia, mums pergalės reikia vienos. Vienos jos visiems – ir nesvarbu, kiek kainuos“. Ką reiškia – nesvarbu, kiek kainuos? Aš būčiau stengęsis ir kovojęs iki mirties už mažiausią iš visų įmanomų kainų.

Ir šis nesupratimo plyšys vis didėjo ir plėtėsi. Pavyzdžiui, ką reiškia šis jau gerklėje taką pramynęs propagandinis posakis „Antrasis frontas“? Kaip jums mokykloje matematika sekėsi? Kodėl jis tapo antruoju? Anglai dar 1940 m. vien tik Britanijos mūšyje numušė 2000 (!) vokiečių lėktuvų. Geriausius iš geriausių asų. Vien tik mūšyje prie El Alameino vokiečiai ir italai prarado beveik 10 kartų daugiau tankų nei „legendiniame“ mūšyje prie Prochorovkos. SSRS tik 1944 m. sugebėjo pasiekti valstybės sieną, o sąjungininkai jau 1943 m. išstūmė Italiją (!) iš karo.

Ir palaipsniui mano akyse Pergalės dienos ordino juostos virto vulgariu kilimu komiteto salėje, po kuriuo stengiamasi paslėpti visą purvą. Sovietų Sąjungos istorijoje nėra tokio piktadarystės, kurios nebūtų bandyta paslėpti Pergalės diena.

Kolektyvizacijos ir Holodomorosiaubai? Tai mes užsiiminėjome industrializacija ir statėme tankus. Juk mes laimėjome.

1937 m. „Didžiojo valymo“ teroras ir visos Raudonosios armijos kadrų naikinimas – iš 15 pirmo ir antro rango armijos vadų sušaudė 15, o po to dar keturis, paskirtus į jų vietą, iš 62 korpusų vadų sušaudė 58, iš 201 divizijų vadų – 122 sušaudė, iš 474 brigadų vadų – 201 sušaudyta. Bet mes juk laimėjome!

Jūs ir po karo bet kokią niekšybę stengėtės paslėpti po Pergalės šventės kilimu. Tankais sutraiškėte vengrus – o mes Hitlerį nugalėjome. Tankais sutraiškėte čekus – o mes jus išlaisvinome iš Hitlerio.

Ne, vaikinai, jūs nieko neišlaisvinote. Išlaisvintojas – tai tas, kuris nuvertė tironą ir suteikė laisvę, o SSRS klestelėjo užpakalį į nacių Vokietijos sušildytą krėslą. Ir sėdėjo ten iki pat mirties.

Šiandien jūs bandote Pergalės paradu paslėpti savo pačią baisiausią nusikaltimą – karą su Ukraina. Pergalė – tai ne indulgencija, leidžianti daryti viską, ką nori. Jūs apvėmėte ir krauju išgleiziojote šį kilimą. Tai dabar jau ne jūsų pergalė.

D. Černyšev