„Rusijoje nutiko katastrofa“

Rusijoje nutiko katastrofa. 1985 m. gegužės mėn. Komunistų partijos centrinis komitetas ir Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba priėmė rezoliuciją „Dėl priemonių girtavimui ir alkoholizmui įveikti bei naminukės gamybai išnaikinti“. Prasidėjo didelio masto kovos su alkoholiu kampanija, kuri baigėsi visiška nesėkme.

Jauniausias TSKP generalinis sekretorius, 54 metų Michailas Gorbačiovas, iš savo pirmtakų paveldėjo visiškai pragertą šalį.

Devintojo dešimtmečio viduryje alkoholio vartojimas SSRS pasiekė rekordinį lygį – šimtą butelių degtinės vienam asmeniui per metus, o mirtingumas dėl alkoholio sudarė 32 % visų mirčių. Beveik 70 % visų nusikaltimų buvo įvykdyta apsvaigus nuo alkoholio, o blaivybės centrų katastrofiškai trūko: kasmet juose atsidurdavo daugiau nei devyni milijonai „komunizmo kūrėjų“.

Vos du mėnesius generalinio sekretoriaus pareigose buvęs Gorbačiovas naiviai nusprendė kovoti su girtavimu ir blaivybę paversti kiekvieno sovietinio piliečio gyvenimo norma. Vėliau pirmasis ir vienintelis Sovietų Sąjungos prezidentas savo memuaruose prisipažino, kad ši kampanija buvo viena didžiausių jo klaidų.

Pirmiausia žmonės pajuto, kad degtinės kaina beveik padvigubėjo: nuo 4 rublių 7 kapeikų iki 9 rublių 10 kapeikų už butelį. Tačiau nauja kaina nieko nesustabdė, o norinčiųjų įsigyti alkoholio nesumažėjo. Nuo ankstaus ryto prie maisto prekių parduotuvių nusidriekdavo ilgos eilės, o alkoholio prekyba vyko nuo 14:00 iki 19:00 val., ir visiems neužteko.

Proletarai, įniršę ant viso pasaulio,  stumdėsi šiose eilėse, pešėsi ir pasakojo pašaipias istorijas apie vyriausybę ir generalinį sekretorių, kuris pradėjo visą šią sumaištį. Gorbačiovas buvo vadinamas „mineralų sekretoriumi“, o viename populiariame anekdote buvo teigiama, kad jo pavardė, išvertus į japonų kalbą, skamba kaip „Pijsukasokisam“. Buvo sukurta daina apie ribotas alkoholio prekybos valandas: „Gaidys užgieda penktą valandą ryto, Pugačiova – aštuntą, parduotuvė atsidaro antrą, Gorbačiovas turi raktą.“

Pasigerti bare, restorane ar kavinėje taip pat tapo neįmanoma, nes ten nebuvo parduodamas alkoholis, bet buvo daug limonado ir mineralinio vandens. Ukrainos SSR specializuotų alkoholio parduotuvių tinklas sumažėjo 45 proc., nes prekių tokiam parduotuvių skaičiui tiesiog nebuvo gaminama: jei 1984 m. SSRS pagamino 1,418 mln. dekalitrų alkoholinių produktų, tai 1986 m. – tik 813 mln.

Jei iki Sausojo įstatymo negeriantys žmonės degtinę pirkdavo tik per šventes, tai dabar net ir jie stovėjo kilometrų ilgio eilėse dėl deficitinės prekės. Įmonės išduodavo degtinės kuponus kartu su atlyginimais, o paštininkas juos atnešdavo pensininkams. Kiekviena močiutė žinojo, kad šį kuponą turi panaudoti per 130 dienų, todėl stengėsi nepraleisti progos, nes butelis tapo patikima valiuta. Jai santechnikas sutaisys jūsų čiaupą, o kaimynas mielai sukas jūsų sodą. Nenorėjusieji kuponu pasinaudoti jį parduodavo norintiems, o juodojoje rinkoje jie buvo parduodami po 3–5 kartus brangiau. Kartu iš parduotuvių lentynų buvo šluojamas ir cukrus, nes naminukę, ypač kaimuose, dabar galėjo gaminti bet kas – sovietiniai žmonės visada rasdavo būdą apeiti taisykles ir draudimus.

Valstybė pradėjo įkyrią antialkoholinę propagandos kampaniją, kuri dažnai pasiekdavo absurdo lygį. Žiniose buvo rodomi laimingi jaunavedžiai, švenčiantys savo vestuves su puodeliu arbatos ir pyragu, ir jie tvirtino, kad taip tikrai smagiau. Scenos, kuriose veikėjai geria alkoholį, iš žinomų filmų buvo iškirptos. O dvi Naujųjų metų naktys, 1986 ir 1987, buvo švenčiamos be tradicinio Eldaro Riazanovo filmo „Likimo ironija“, kuriame iki sąmonės netekimo girtas herojus per klaidą sėda į lėktuvą vietoj savo draugo ir išskrenda į kitą miestą ieškoti nuotykių.

„Blaivybė yra gyvenimo norma“, – skelbė plakatai ant dirbtuvių ir vyriausybinių įstaigų sienų. Mokyklose mokytojai buvo priversti padidinti edukacinių valandų ir kultūrinių renginių, skirtų kovai su alkoholiu, skaičių. Kiekviename mieste ir kaime buvo organizuojamos vadinamosios blaivybės grupės, kurios turėjo palaikyti tvarką. Darbo metu girti asmenys buvo baudžiami atleidimu iš darbo. Už girtumą viešoje vietoje mieste buvo skiriama bauda arba 15 parų kalėjimo.

Tęsinys čia.