„Perimti Lietuvos kontrolę. Nenuspėjami Putino žingsniai“

Karo ir politikos apžvalgininko Oleksandro Kovalenkos straipsnis „Glavred“.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Rusija Baltarusijoje 2025 metų vasarai ruošia „kažką“, prisidengdama karinėmis pratybomis. O Rusija gali pasiruošti tik vienam dalykui: invazijai.

Nuo 2022 m. Baltarusijos teritorija visada kėlė potencialią grėsmę visoms jos kaimynėms: Ukrainai (ir būtent iš Baltarusijos teritorijos įsiveržė Rusijos armija), Baltijos šalims (Rusija vis dar siekia keršto), Lenkijai (Maskva neatsisakė idėjos gauti prieigą prie Kaliningrado srities ir Suvalkų koridoriaus). Šios grėsmės vis dar pasikartoja.

Karinių pratybų metu grėsmės lygis padidėja, nes jos gali būti naudojamos ruošiantis atakai. Todėl svarbu stebėti, kas vyksta Baltarusijoje. Juk neįmanoma patikėti, kad tai bus tiesiog pratybos.

Tačiau šiuo metu Baltarusijos teritorijoje dislokuoto Rusijos kontingento nepakaks jokioms operacijoms. Ten yra apie 2 tūkstančius darbuotojų, ir tai daugiausia radijo inžinerijos padaliniai, aerodromų priežiūros padaliniai, oro gynybos padaliniai ir apie šimtą „vagneriečių“, tai yra, net ne puolimo padaliniai. Baltarusijos armijos taip pat nepakanka jokiems rimtiems veiksmams, o Lukašenka dar nedavė Rusijai leidimo panaudoti Baltarusijos armiją.

Dar reikia pamatyti, kaip keisis Rusijos kontingento dydis ir ar Rusija pasinaudos pratybomis kaip pretekstu jį didinti. Jei Baltarusijoje yra 10 000 Rusijos karių, tai nėra didelė grėsmė, ir tokiu atveju nekalbėsime apie jokias dideles invazijas, tačiau provokacijų ir sabotažo rizika išliks.

Jei pratybų išvakarėse Rusija padidins kontingentą iki 20–30 tūkstančių žmonių, tai jau bus pavojinga. Tai nebebus apie mokymus, o apie kažką kita. Priminsiu, kad 2022 m. beveik 40 000 Rusijos karių grupė iš Baltarusijos pakraščių žygiavo Kyjivo link. Šie kariai buvo visiškai aprūpinti technika ir tai buvo elitiniai daliniai: Rusijos desantininkai, jūrų pėstininkai ir specialiosios pajėgos, tai yra, gerai apmokytas ir patyręs karinis elitas. Tačiau net ir šių pajėgų Maskvai nepakako užimti Kyjivo. Rusijos armija pasiekė Kyjivą, bet po mėnesio buvo nušluoti.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad šiandien Rusijos Federacijoje katastrofiškai trūksta technikos, trūksta patyrusių karių, kyla rimtų problemų su žmogiškaisiais ištekliais ir karininkais, galime daryti išvadą, kad 40 tūkstančių Rusijos karių tikrai nepakaks tokiai operacijai prieš Ukrainą, kokia buvo 2022 m. Dabar Rusijai reikės 80 000 karių armijos ar net daugiau. Juk prie Pokrovsko dabar surinkta beveik 100 000 Rusijos karių grupė, bet rezultato nėra.

Be to, Kyjivo ir Černihivo sritys yra pasirengusios susitikti su priešu.

Jei kalbėtume apie grėsmę Europai, tai 40 000 karių Rusijos grupuotė irgi niekaip nepadės. Jei bus 80–100 tūkstančių kariškių, jų rimtų užduočių atlikimas bus daugiau ar mažiau realus, tačiau surinkti tokį skaičių žmonių prireiks mėnesių. Tuo pačiu metu šturmo grupės formavimo procesas negali būti vykdomas nepastebimai – stebėsime jį ne dienas ar savaites, o mėnesius ir atitinkamai ruošimės „kaimynų“ susitikimui.

Kol kas iš Rusijos jokių reikšmingų judėjimų šia kryptimi nepastebėta. Galbūt priešo geležinkelio ryšiai suaktyvėjo, tačiau net ir šis padidėjimas nėra labai reikšmingas. Be to, kai kurie kariniai daliniai stato ir plečia savo personalo bazes – greičiausiai tai daroma specialiai pratyboms, kad šiose patalpose galėtų apsistoti Rusijos personalas. Neatmetu galimybės, kad vasarą jie įkurs lauko stovyklas.

Bet, pabrėžiu, jei būtų ruošiama rimta grėsmė Ukrainai ar ES šalims, rusai turėtų perkelti į Baltarusiją didžiulę grupę, kurios nebūtų galima surinkti net per mėnesį. Jei Rusija norėtų pakartoti invaziją 2022 m., tai turėtų būti 80–100 tūkstančių žmonių. Jei ji planuoja vykdyti sabotažo operacijas ir provokacijas, pakaks nedidelio skaičiaus žmonių. Prisiminkite 2020–2021 metus, kai baltarusiai sukėlė migracijos krizę Lenkijos pasienyje – tai vienas iš „hibridinių“ instrumentų. Lygiai taip pat jie dabar gali vykdyti kai kurias drąsias operacijas pasienio zonoje, pavyzdžiui, užminuoti maršrutus, kuriais praeina Lenkijos pasienio patruliai.

Tačiau gali būti, kad Rusija bandys ištempti fronto liniją nedidelėmis pajėgomis ir pradėti kovas Černigovo srityje, neįsiskverbdama giliai į Ukrainos teritoriją. Bet jei tokie veiksmai bus vykdomi iš Baltarusijos teritorijos, Ukraina tikrai atsakys ir Baltarusijos teritorijoje. Jei 2022 metais Baltarusijos atžvilgiu elgėmės santūriai ir politiškai korektiškai, net nereagavome į išpuolius iš Baltarusijos teritorijos prieš mūsų šalį, tai šį kartą viskas bus kitaip – ​​Ukrainos daliniai ir mūsų kontrolės zonos tikrai atsiras Baltarusijos teritorijoje.

Beje, ta pati istorija nutiks ir su Briansko sritimi, jei rusai nuspręs pradėti karines operacijas iš ten ir įžengti į Ukrainos teritoriją. Jiems tai būtų blogiausias variantas, nes Briansko srityje dislokuota Rusijos karinė grupuotė „Brianskas“ turi kiek daugiau nei 10 tūkst. karių. To negalima lyginti nei su Kursko grupe, kurioje yra beveik 60 tūkstančių karių, nei su Belgorodo grupe – 55 tūkstančiai. Tad klausimas: su kuo ten kovos šie 10 tūkstančių?

Be to, jei kalbėtume apie grėsmę Sumams ar Černihivui iš Rusijos Federacijos Briansko srities, tai Briansko sritis yra miškai ir pelkės, ir yra tik atskiros teritorijos, kuriose galima įsitvirtinti ir užimti pozicijas. Jei rusai nesiekia giliai įsiskverbti į Ukrainos teritoriją pagrindiniais maršrutais ir logistikos arterijomis, pavyzdžiui, per Gorodnią ar Semenivką, o kovoja išimtinai pasienio zonoje, tai, pirma, ten juos suės vabzdžiai (ypač mūsų, iš biolaboratorijų), ir, antra, mūsų kontrsabotažo veiksmai dominuos tiek Ukrainos, tiek Rusijos teritorijoje, nes galime patekti į Briansko srities teritoriją ir ten suformuoti buferines zonas. Briansko srityje nėra pakankamai pajėgų ir išteklių, kurie galėtų mus sustabdyti.

Lukašenka neduos Putinui Baltarusijos karių naujoms operacijoms, nebent leis jiems veikti iš Baltarusijos teritorijos. Lukašenka daugiau nesugeba, nes jam pačiam reikia Baltarusijos armijos, kad apsigintų nuo savo žmonių.

O kaip dar ta Baltarusijos armija! Tai tik 14 tūkstančių sausumos karių. Tačiau – įdomu tai, kad Baltarusijos armija turi daugiau standartinės įrangos nei Rusijos. Tačiau Baltarusijos kariai yra neapmokyti ir neturi karinės patirties. Tai savotiška „popierinė“ armija.

Be to, kiek ilgai užteks šių 14 tūkstančių? Pažiūrėkite, kokius nuostolius Rusijos armija patiria šioje „mėsmalėje“ kiekvieną mėnesį – tokiu tempu per mėnesį iš baltarusių nieko neliks. Kaip tada Lukašenka apsigins nuo savo paties žmonių? Tada Baltarusijoje gali prasidėti protestai, ir viskas Lukašenkai baigsis blogai.

Kad ir kaip būtų, nenustebčiau, jei Putinas iš tikrųjų nuspręstų įsiveržti į vieną iš NATO šalių. Jis mato, kad Trumpo administracija griauna šimtmečius gyvavusią pasaulinio saugumo koncepciją ir visus pasaulinės teisės pasiekimus, ir gali bandyti išbandyti Vakarų jėgą. Ir tai bus katastrofa, nes kad ir kokia amorfiška ir archajiška būtų NATO, ši sąjunga lėtai, bet užtikrintai veikia. Todėl Rusijai išpuolis prieš vieną iš NATO šalių būtų šūvis į smilkinį.

Putino išpuolis prieš Ukrainą 2022 m. buvo neracionalus ir nelogiškas, nes Rusija nebuvo pasiruošusi tokiam karui. Nenuspėjami ir neracionalūs Putino žingsniai dabar yra visiškai įmanomi – jam reikia „veiksmų“, kad galėtų juos surengti vienoje iš NATO šalių. Be to, jis gali imtis tokių veiksmų ne tik Baltijos šalių ar Lenkijos, bet ir Skandinavijos šalių, Švedijos bei Suomijos atžvilgiu.

Jei Putinas pamatys, kad NATO neveikia, jis tęs pasaulinį karą prieš visus. Be to, jis į šį karą įtrauks ir kitas diktatūras, o tada ateityje Šiaurės Korėjos kareiviai gali pasirodyti ne tik Ukrainoje, bet ir Estijoje.

Jei kalbame apie tokias šalis kaip Lietuva, Latvija ir Estija, tai kiekybinis 100 000 karių Rusijos grupuotės pranašumas prieš šių šalių kariuomenes bus akivaizdus. Todėl grėsmė, kad Rusija greitai ir visiškai užgrobs šias šalis, yra gana reali, jei ji galės surinkti tokią armiją. Beveik visos šios šalys turi gerus transporto ryšius, o logistika veikia puikiai – Rusija gali tuo pasinaudoti, kad greitai pasistūmėtų į priekį ir užimtų pozicijas. 100 000 karių gali visiškai pakakti, kad Rusija galėtų įsiveržti į Estiją, ir bus labai sunku iš ten išvaryti Rusijos armiją, kai NATO pagaliau susivoks.

Taigi rusai turi galimybę įsiveržti ir tuo pačiu metu užimti tam tikras NATO šalių dalis. Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie Suvalkų koridorių, tai norint išlaikyti jo kontrolę, Rusijai reikės perimti Lietuvos kontrolę, uždaryti Latvijos ir Estijos uostus, kad parama Lietuvai nebūtų teikiama per jūrą. Atitinkamai, rizikos zonoje yra Estija, Lietuva ir Latvija – visos trys šalys vienu metu. O Lenkija yra savotiškas pietinis ir pietvakarinis flangas, kurį reikės suformuoti koridoriui išlaikyti. Taigi net keturiose šalyse Rusijai teks vykdyti operaciją, skirtą kontroliuoti prieigą prie Kaliningrado srities.