„Krenta karo titanai. Supervalstybes ištiko šokas. Tai įvyko“

„New Voice“ redaktoriaus Andrejaus Smirnovo komentaras.

Tuo metu, kai maži Ukrainos saugumo tarnybos bepiločiai orlaiviai, išskridę iš krovininių sunkvežimių, pradėjo sprogdinti ir deginti milžiniškus Rusijos ir Sovietų Sąjungos strateginius ir tolimojo nuotolio bombonešius, karinių konfliktų istorija pasikeitė. Tiksliau, ji gavo galimybę radikaliai pasikeisti.

Paaiškėjo, kad mažesni, bet technologiškai pažangesni ginklai gali efektyviai neutralizuoti totalinio karo titanus. Taip pat paaiškėjo, kad mažesnė, bet technologiškai pažangesnė ginklų prasme valstybė, neturinti tokių „Trumpo-Putino“ kortų kaip karinės mašinos galia ir skaičius, ir nėra užsiciklinusi (daugeliu atžvilgių priversta to nedaryti) į jų gavimą, yra pajėgi efektyviai nugalėti didžiulę, supuvusią, bet vis tiek pavojingą imperiją su jos paveldėta klasikine galia.

Kaip ir Isaaco Asimovo „Fonde“, maža planeta, neturinti savo išteklių, išskyrus savo mokslininkų protus, pribaigia titaniškos tarpžvaigždinės imperijos, kurios dalimi kadaise buvo šis mažas mokslininkų pasaulis, liekanas. Milžiniški imperiniai laivai galėjo sunaikinti ištisas planetų sistemas, tačiau jiems reikėjo milžiniškų įgulų ir sąnaudų, taip pat atitinkamo priešo. O priešas buvo mikroskopinis ir veikė tikslingai, nestandartiškai.

Tačiau mes nekalbame apie technologinę konkurenciją ginklų srityje, nors šiuo atveju Ukrainos bepiločiai orlaiviai tapo naujo tipo ginklu, galinčiu konkuruoti su tradiciniais tolimojo nuotolio ginklais.

Ukrainos saugumo tarnybos naudojamos versijos dronai karuose nuveiks daugiau. Būtent tai, apie ką jau seniai svajojo įvairūs kovotojai už savo tautų laisvę ar revoliucionieriai – jie sulygins mažųjų galimybes su dideliais.

Nes dronai dabar yra visur. Nes jie prieinami beveik visiems. Nes jų negalima uždrausti ar apriboti naudojimo, kaip šaunamųjų ginklų. Nes jie suteikia atstumą ir laiką. Ir jiems nereikia tiesioginio žmogaus operatoriaus dalyvavimo ir buvimo mūšio lauke.

Tai daug ką keičia – ne tik mūšio lauke, bet ir pasaulyje. Ne veltui Ukrainos saugumo tarnybos bepiločių ataka ir prispaudė Kremlių, ir tam tikra prasme didžiosioms šalims atėmė žadą. Juk visos ginkluotos kovos ir nacionalinio saugumo sistemos, sukurtos ir plėtojamos po pasaulio supervalstybių sparnu, tapo tam tikrais žaisliukais, kuriems švaistomi didžiuliai pinigai. Paaiškėjo, kad nereikia gaišti laiko ir milijardų bandant pramušti skylės priešo gynyboje – užtenka kelių sunkvežimių ir dešimčių mažų bei pigių bepiločių orlaivių.

Atrodo, kad šis bendras bejėgiškumo jausmas susidūrus su tokia nauja grėsme yra viena iš priežasčių, dėl kurių Donaldas Trumpas iš tikrųjų pritarė Putino „labai ryžtingam“ norui „atsakyti į neseniai įvykdytą išpuolį prieš aerodromus“.

Tikriausiai ir Vašingtonas, ir Maskva suprato, kad tai tikroji nusistovėjusių pasaulio tvarkos taisyklių „kas stipresnis, tas teisesnis“ versijoje, kurioje buvo atsižvelgta tik į pagrindinių „sprendimų priėmimo centrų“ interesus, pabaigos pradžia. Nes atsirado ne kažkokios atskiros grupuotės, o kita (be Izraelio) valstybė, kuri veiks netiesiškai, tuo tarpu (kitaip nei Izraelis) turėdama vieną iš minėtų „centrų“ kaip priešą.

Tačiau šioje istorijoje yra dar vienas svarbus aspektas – Ukrainos saugumo tarnybos technologijos anksčiau ar vėliau pavers karą labai asmeniniu reikalu tiems, kurie jį pradeda. Ir tai tikriausiai dar labiau gąsdina supervalstybes. Nes jos matė, kad viskas juda šia linkme, nelabai suprato, kaip to išvengti – ir galiausiai suprato: tai jau įvyko.

Teoriškai dabar nereikia medžioti išskirtinai priešo karinių objektų ar įrangos – galima pradėti medžioti ir agresorės šalies lyderius. Ir tuos, kurie įgyvendina karines idėjas, kurie kuria karines ir karines-teroristines operacijas, kurie teikia ekonominę agresijos dedamąją. Arba net tuos, kurie teikia propagandinę paramą diktatoriams.

Pavyzdžiui, kam bandyti sankcijomis sutriuškinti „Gazprom“, „Rosneft“ ar banką „Rosija“? Tai itin sunki užduotis, be to, ji susijusi su kitų vyriausybių veiksmais. Juk galite suorganizuoti drono skrydį į Milerio, Sečino ar Kovalčiuko užmiesčio rūmų golfo ar teniso aikštyną. Net ir tokie smūgiai gali daug ką pakeisti.

Dronai, kurių yra visur, kurių negalima ignoruoti ir kurių negalima uždrausti, kuriuos lengva pagaminti ir gana lengva apginkluoti, gali sukelti diktatoriams ir jų artimiesiems keistą ir nepažįstamą asmeninio dalyvavimo kare jausmą. Ir milijonų žmonių siena, šimtai tūkstančių ginklų ir tūkstančiai kilometrų tarp sprendimų ir juos priimančiųjų pavirs niekuo.

Visi branduoliniai povandeniniai laivai, tarpžemyninės balistinės raketos ir lėktuvnešiai nyksta mūsų akyse – jie gali sunaikinti pasaulius, bet neišgelbės mūsų nuo skaudžių pralaimėjimų ir neleis švęsti pergalių. Nes žmonių pasaulis yra vienas, ir jo sunaikinimas (ar net bandymas tai padaryti) reikš pralaimėjimą visiems. O bepiločiai orlaiviai veikia tikslingai ir kelia grėsmę tik tiems, kuriems kelia grėsmę.

Kaip kadaise „Colt“ revolveris subalansavo skirtingų žmonių šansus ir už tai gavo pravardę „Peacemaker“ (liet. „Taikdarys“), taip dabar tą patį triuką gali atlikti dronai.

Įvairūs žmonės, grupės, organizacijos ir valstybės tuo pasinaudos. Ir laikui bėgant poveikis išblės, kaip nutiko su tuo pačiu „Colt“. Tačiau kol kas galimybių langas tik dabar atsivėrė. Ukraina atliko paskutinį stumtelėjimą ir dabar gali būti pirmoji, kuri įšoks pro šitą langą.

„Maliuko sunkvežimiai“ turi visas galimybes tam tikru momentu virsti atgrasymo ginklu, kuris veikia daug geriau nei branduolinės galvutės ir itin sudėtinga šiuolaikinės pasaulio tvarkos sistema.