Turkmėnų „vartai į pragarą“. Dega 50 metų. Kaip mokslas paaiškina šią anomaliją

Darvazos dujų krateris, populiariai vadinamas „Vartais į pragarą“, skleidžia nuolatinę šviesą, jo liepsnos šoka naktinio dangaus fone. Tačiau ši anomali vieta ir jos neįprasta būklė yra gana suprantama moksliniu požiūriu.

Apie tai rašo BBC „Science Focus“.

Darvazos dujų kraterio istorija siekia 1971 m., kai sovietų geologai šioje vietovėje išgręžė gręžinį gamtinėms dujoms išgauti. Gręžimo operacijų metu žemė po gręžiniu įgriuvo, atidengdama dujų pripildytą urvą.

Siekdama užkirsti kelią potencialiai pavojingo metano išsiskyrimui į atmosferą, geologų komanda nusprendė padegti dujas, tikėdamasi, kad jos sudegs per kelias savaites. Priešingai nei tikėtasi, ugnis vis dar dega, ją kursto didžiuliai požeminiai gamtinių dujų rezervai.

2013 metais Kanados tyrinėtojas George'as Kourounis surengė drąsią ekspediciją į kraterį. Leisdamasis į ugninę bedugnę, jis rinko dirvožemio mėginius, kad ištirtų ekstremofilinius mikroorganizmus – organizmus, kurie klesti ekstremaliomis sąlygomis.

Jo išvados parodė bakterijų, galinčių išgyventi itin karštoje ir metano prisotintoje aplinkoje, buvimą, o tai rodo, kad gyvybė panašiomis sąlygomis gali egzistuoti ir kitose Visatos dalyse.

Moksliniu požiūriu Darvazo dujų krateris yra vadinamojo „gamtinių dujų proveržio“ pavyzdys, kai įstrigęs metanas, dažnai veikiamas slėgio, ištrūksta pro Žemės plutos plyšius ir užsidega veikiamas oro bei uždegimo šaltinio. Nuolatinis degimas palaikomas, nes požeminės geologinės sąlygos veikia kaip milžiniška porėta kempinė, suvilgyta angliavandeniliuose, užtikrinanti beveik nuolatinį metano srautą ugniai kurstyti.

Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka ir termodinamika: ugnies skleidžiama šiluma šildo aplinkines uolienas ir dirvožemį, plečia požeminius plyšius, leisdama dar daugiau dujų išsiveržti, sukurdama savaime palaikantį degimo ciklą, kol baigiasi vietinis kuras arba geologiniai pokyčiai užsandarina šaltinį.

Darvazos dujų krateris yra ryškus ilgai degančio, bet ne seniausiai, pavyzdys. Naujajame Pietų Velse, Australijoje, Vingeno kalnas, tinkamai pavadintas „Degančiu kalnu“, dega apie 6000 metų.

Šis senovinis gaisras, seniausias žinomas tokio pobūdžio, lėtai sklinda per anglies klodą maždaug metro per metus greičiu, palikdamas išdegintos žemės pėdsaką ir išskirdamas dūmus, kurie tūkstantmečius glumino stebėtojus.

Šie nuolatiniai gaisrai, tiek atsitiktiniai, tiek natūralūs, pabrėžia nuolatinį ir kartais nenuspėjamą požeminio degimo pobūdį. Jie primena apie didžiulius energijos išteklius po mūsų kojomis ir subtilią pusiausvyrą, reikalingą norint juos saugiai valdyti.

Metanas, pagrindinės dujos, kurios kursto Darvazos gaisrą, yra galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos – jos apie 28 kartus efektyviau sulaiko šilumą atmosferoje nei anglies dioksidas. Degindami metaną, žmonės sumažina tiesioginį šių dujų išleidimą į atmosferą, nors kartu jas pakeičia ir anglies dioksido išmetimu. Šis neįprastas kompromisas pabrėžia gamtinių dujų atsargų poveikio aplinkai sprendimo sudėtingumą.