Visur ateiviai: kodėl mokslininkai kadaise manė, kad visos planetos yra apgyvendintos

1838 m. Dickas pradėjo kukliai. Tai yra, sutelkė dėmesį tik į mūsų Saulės sistemą. Tačiau jis dosniai įtraukė Saturno žiedų paviršiaus plotą kartu su kitų planetų žinomais palydovais, darydamas prielaidą, kad jie visi yra apgyvendinti. Išduodamas savo įsitikinimą, kad jo tauta yra žinomos visatos centras, Dickas iš Anglijos tuo metu buvusio gyventojų tankio – „280 gyventojų kvadratiniame mylios plote“ – išvedė bendrą žvaigždžių aplinkos gyventojų skaičių – „21 891 974 404 480“. (Skaičius apvalinti dar nebuvo susitarta tarp mokslininkų.)

Po dvejų metų Dick panašiu būdu apskaičiavo bendrą tuomet matomos visatos gyventojų skaičių, kurį įvertino didžiuliu „šešiasdešimčia kvadrilijonų“, arba, tiksliau, „60 573 000 000 000 000 000 000“. Dickas, bažnyčios kunigas, buvo įsitikinęs savo teiginiu, kad „tėra viena religija Visatoje“: kas labai patogu, jo paties išpažįstama.

Dar XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, nepaisant prieš kelis dešimtmečius jau išrastos spektroskopijos, leidusios nustatyti Saulės temperatūrą ir cheminę sudėtį, kai kurie mokslininkai teigė, kad Saulė yra apgyvendinta, o kurie rašytojai teigė, kad „Saulėje gali būti būtybių, klestinčių karštame vandenilyje“.

1896 m. vokiečių autorius Karlas Goetze išleido knygą, kurios pavadinimas verčiamas kaip Saulė yra apgyvendinta [Die Sonne ist bewohnt]. Joje jis atmetė idėją, kad Saulė yra perkaitintas dujinis kūnas, ir tvirtino, kad jos paviršiuje yra gyvybė. Natūralu, kad jis manė, jog ji bus identiška Žemės gyvybei. Goetze pavaizdavo mamutus ir dinozaurus klampojančius po švelnių Saulės ašigalių rajonų pelkes. Neabejojo, kad ten ir „žmonės“ gyvena.

Goetze idėjos – keistos jau netgi tuo metu – neišpopuliarėjo. Tačiau netgi tokie žinomi mokslininkai kaip biochemikas William Thierry Preyer, tuo metu svarstė teiginius, kad pačios saulės gali būti „šviečiantys organizmai, kurių kvėpavimas galbūt yra spindintys garai, kurių kraujas gali būti tekantis metalas, o maistas – meteoritai“.

Astrobiologijos pradžia

Prielaida apie gyvybės visuotinį paplitimą kosmose savo viršūnę pasiekė XIX a. pabaigoje. Tačiau XX a. pradžioje ji pradėjo griūti. Tai įvyko dėl radioaktyvumo atradimo, patvirtinusio, kad kosminė erdvė yra pilna kenksmingų spinduliuotės ir emisijų, bei augant supratimui apie griežtas sąlygas, reikalingas gyvybei išlikti.

Įtakingas anglų kosmologas James Jeans tai apibendrino 1926 m. Londono universiteto koledže vykusioje paskaitoje jis pareiškė, kad „fizinės sąlygos, kuriomis gyvybė yra įmanoma, sudaro tik nedidelę dalį visų fizinių sąlygų, vyraujančių visoje visatoje“.

Vis dėlto seni įpročiai sunkiai išnyksta. 1953 m. amerikiečių astronomas Kenneth Heuer publikavo gražiai iliustruotą knygą „Men of Other Worlds“ (Žmonės iš kitų pasaulių). Paskutiniame skyriuje Heuer, tiesiogiai įkvėptas Dicko, pakartojo užduotį surašyti Saulės sistemos gyventojus. Atsižvelgdamas į naujų mėnulių atradimus nuo Dicko laikų, nuo Io iki Tritono, Heuer atnaujino Saulės sistemos bendrą paviršiaus plotą iki „47 230 298 000“, o bendrą gyventojų skaičių – iki „535 092 960 000“.

Heuerio bendras mažesnis įvertinimas buvo pagrįstas jo šiek tiek protingesne idėja ekstrapoliuoti visos Žemės, o ne tik Anglijos, bendrą gyventojų skaičių.

Atsižvelgiant į tai, kiek žinių apie mūsų kaimynines planetas buvo sukaupta iki 1950-ųjų, Heueris tikriausiai nebuvo visiškai rimtas. „Men of Other Worlds“ yra sąmoningai archajiškas, nuolat grįžtantis prie ankstesnių spekuliantų ir svajotojų. Pratarmėje knyga reklamuojama kaip skirta mėgstantiems „fantazija pagardintą mokslą“. Be spekuliacijų apie asteroidus, kuriuose gyvena „gyvi mineralai“, „dainuojantys akmenys“ ir „kalbančios uolienos“, Heuer taip pat teigė, kad Jupiterio „Raudonoji Dėmė“gali būti supermasyvus ledkalnis, „plūduriuojantis nuolatiniame dujų vandenyne“. Čia, ko gero, yra daugiau fantazijos nei mokslo.

Vis dėlto tai, kad fantazija išlieka patraukli, mums sako kai ką svarbaus. Istoriškai žiūrint, atrodo aišku kad žmonės desperatiškai nori, kad kitur būtų gyvybė. Todėl turėtume būti labai atsargūs, kai kalbama apie teiginius, kad radome jos pėdsakų, nesvarbu, kiek jie būtų pagrįsti.

Juk šiuolaikinės astrobiologijos – kaip rimtos mokslo srities – įkūrimas grindžiamas istorine įžvalga, kad gyvybė nėra tiesiog visur, kur yra paviršius. Pirmiausia turėtume nurodyti, kokio tipo paviršiai gali būti tinkami gyvybei, o kartu užduoti klausimą, kas iš tiesų yra gyvybė.

Nuo Thomo Dicko kosminio surašymo, atlikto prieš beveik du šimtmečius, nueitas ilgas kelias. Tačiau, apsižvalgę ir atradę, kad visata nėra tokia triukšminga, kaip iš pradžių manėme, dabar turime išmokti pažvelgti į vidų ir įvertinti, kokia trapi gali būti Žemės pozicija kosminėje perspektyvoje. Taip galbūt pripažinsime atsakomybę už savo stebuklingą, nuostabų gyvenimą.

Anksčiau šiais metais britų kosmoso mokslininkė Margaret Ebunoluwa Aderin-Pocock teigė „manyti, jog esame vieni, yra žmogaus išdidumas“. Galbūt tai išdidumas, galbūt ne, bet tai tikrai yra nuolankiau nei manyti, kad kiekvienas kosmoso paviršius yra pilnas tokių būtybių kaip mes.

Thomas Moynihan
bigthink.com