„Kūrė išradingas aferas.“ Tai vyko net senovės Romoje

Tačiau nedaugelis žino, kad sudėtingos mokesčių vengimo schemos yra gerokai senesnės nei atrodo.

Jau Antikinėje Romoje žmonės kūrė išradingas aferas, kaip paslėpti savo sestercius nuo imperijos akių – tai patvirtina neseniai iššifruotas senovinis dokumentas.

1950-aisiais, tyrinėdami Judėjos dykumą, archeologai aptiko papiruso ritinį. Tik visai neseniai Vienos archeologijos instituto mokslininkams pavyko iki galo iššifruoti šio dokumento turinį.

Pasirodo, tai – senovinis prokuroro rengtas teisminis protokolas, susijęs su mokesčių vengimu, parengtas dar II a. pradžioje, valdant imperatoriui Hadrianui.

Remiantis dokumentu, du gyventojai iš Judėjos ir Arabijos (dabartinio Izraelio ir Jordanijos teritorijos) buvo kaltinami įvairiais ekonominiais nusikaltimais – nuo turto slėpimo iki suklastotų vergų sandorių.

Vienas iš pagrindinių veikėjų – Saulas, Judėjos gyventojas, suorganizavo fiktyvią kelių vergų „pardavimo“ schemą savo pažįstamam Cherejui, kuris gyveno kaimyninėje Arabijos provincijoje.

Pagal to meto Romos teisę, vergai, parduoti į kitą provinciją, nebeskaitomi kaip pardavėjo nuosavybė – todėl jis nebeprivalėdavo mokėti už juos mokesčių. Tačiau šiuo atveju vergai realiai niekur neišvyko – jie liko Judėjoje.

Tuo tarpu Cherejas, formaliai „įsigijęs“ vergus, jų savo provincijoje neužregistravo. Rezultatas – vergai „dingo“ iš oficialių sąrašų tiek vienoje, tiek kitoje provincijoje, tapdami nematomais Romos administracijai.

„Popieriuje šie vergai lyg ir perėjo ribą tarp dviejų provincijų, tačiau realiai jie niekur nejudėjo. Tokiu būdu visi mokesčiai nuo jų galėjo būti išvengti“, – aiškina daktarė Anna Dolganova, senovės Romos specialistė iš Austrijos archeologijos instituto, kuri pirmoji iššifravo ritinį.

Norėdami dar labiau užmaskuoti neteisėtą sandorį, Saulas ir Cherejas padirbo vekselius bei kitus sandorių dokumentus, tikėdamiesi išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors šis dokumentas ir nepateikia galutinio teismo sprendimo, ekspertai spėja, kad bausmė galėjo būti griežta. Turint omenyje nusikaltimų kiekį ir jų pobūdį, nuteistieji galėjo būti nubausti mirtimi – greičiausiai nukirsdinimu arba, blogiausiu atveju, viešu pasmerkimu gladiatorių arenoje.

Istorikams šis dokumentas ypač vertingas tuo, kad jame puikiai atsispindi Romos teisinės sistemos detalės ir prokurorų retorika. Dolganova pažymi: „Nors tai buvo imperijos pakraštys, šioje bylos medžiagoje matome labai aukštą teisės praktiką. Prokurorai naudojo sudėtingas kalbines strategijas, vertas paties Cicerono, ir išmanė teisinius niuansus nepriekaištingai.“

Tai parodo, kad Romos teisės sistema buvo ne tik galinga sostinėje, bet ir efektyviai veikė net pačiose atokiausiose imperijos vietose.

Ši byla – retas langas į realias kasdienes kovas su sukčiavimu antikos pasaulyje.