„Prekybos keliai driekėsi toliau nuo sausumos, nei manyta anksčiau.“ Vikingišku laivu nuplaukė 5000 kilometrų (Video)

Švedų archeologas vikingišku laivu nuplaukė 5000 kilometrų – ir tai jam padėjo nustatyti, jo teigimu, keturis iki šiol nežinomus uostus Norvegijos pakrantėje, kuriais vikingai naudojosi daugiau nei prieš 1000 metų.

Eksperimentinės kelionės metu paaiškėjo, kad laivas geriausiai plaukia atviru vandeniu, o tai leidžia manyti, kad vikingų jūrų prekybos keliai driekėsi toliau nuo sausumos, nei manyta anksčiau.

„Dažniausiai žinome tik apie vikingų amžiuje vykusios prekybos pradžios ir pabaigos taškus“, – pasakoja Lundo universiteto (Švedija) archeologijos doktorantas Greeras Jarrettas. Tačiau jis sako, kad mažose salose ir pusiasaliuose esančių uostų tinklas buvo svarbiausias veiksnys, užtikrinantis efektyvią prekybą vikingų amžiuje.

Trejus metus G. Jarrettas plaukiojo laivu, vadinamu „faeringu“ – burlaiviu su irklais, panašiu į tuos, kuriuos prieš tūkstantmetį naudojo vikingai – ir tyrinėjo vikingų prekybos kelius. Su nedidele įgula tyrėjas keliavo iš Trondheimo centrinėje Norvegijoje pakrante iki poliarinio rato, o paskui plaukė atgal.

„Tokio tipo laivas gerai plaukia atvirame vandenyje sudėtingomis sąlygomis, – sako G. Jarrettas, – tačiau plaukiojimas arti sausumos ir fiorduose kartais kelia sunkumų.“

Jis taip pat apklausė norvegų jūrininkus ir žvejus, kad sužinotų daugiau apie istorinius laivybos maršrutus – ir remdamasis šia informacija bei savo patirtimi atkūrė galimus vikingų plaukimo maršrutus.

Turėdamas šią informaciją ir žemėlapį, kuriame pavaizduota Norvegijos pakrantė ir jūros lygis vikingų amžiuje, tyrėjas identifikavo keturis uostus arba „prieglaudas“, įsikūrusias mažose salose ir iškyšuliuose.

Savo išvadas jis paskelbė gegužės 8 d. žurnale „Journal of Archaeological Method and Theory“.

Keturi naujai identifikuoti uostai leidžia manyti, kad vikingai naudojosi salose ir iškyšuliuose esančiais saugiais ir lengvai pasiekiamais uostais, ir taip praplečia ekspertų žinias apie vikingų epochos jūreivystę, kurios anksčiau buvo pateikiamos tik apie didelius uostus, tokius kaip Dublinas ir Ribė (Danija), savo tyrime rašo G. Jarrettas.

Kadangi vikingai orientavosi ne pagal kompasą, o naudodamiesi „mentaliniais žemėlapiais“, vikingų jūrinei sėkmei buvo svarbu turėti vietas, kur būtų galima susitikti ir pasidalyti informacija apie jūrą.

„Reikia laivo, kuris galėtų atlaikyti įvairias oro sąlygas, – teigia tyrėjas. – Bet jei neturite įgulos, kuri galėtų ilgai bendradarbiauti ir pakęsti vienas kitą, tokios kelionės tikriausiai būtų neįmanomos.“

Kol kas G. Jarrettas neatliko jokių kasinėjimų uostuose, kad patvirtintų, jog jais naudojosi vikingai. Tačiau tokie įrodymai, kaip prieplaukos, balasto akmenys, maisto gaminimo duobės ir laikinos pastogės vietose, jei jų būtų rasta, įrodytų, kad vikingai naudojosi šiomis prieplaukomis savo prekybos maršrutuose, pažymi doktorantas.

Parengta pagal „Live Science“.